Iš Telšių kilusi Toma Arcišauskaitė-Lukošienė Klaipėdos universitete pas legendinius Veltą ir Vytautą Anužius studijavo lietuvių kalbą ir režisūrą. Tos laidos studentams dėstė ir aktorė Nelė Savičenko.
Pašnekovė juokavo, kad studijuodama mažiausiai planavo dirbti mokykloje. „Visi galvojome, kad būsime aktoriai, režisieriai ir didžios žvaigždės, tik ne mokytojai“, – šypsojosi pašnekovė. Tačiau gyvenimas mėgsta pokštus ir dar studijuodama teatrologijos magistrantūrą T.Arcišauskaitė-Lukošienė ėmė dėstyti lietuvių kalbą tuometėje Klaipėdos prekybos ir verslo mokykloje. „Jie sėdėdavo, o aš stovėdavau, taigi buvome panašaus ūgio“, – prisiminė darbą profesinėje mokykloje. Teko padirbėti ir Sendvario progimnazijoje.
Vėliau išsipildė moters svajonė – išbandyti save žurnalistikoje. Ji penkerius metus dirbo „Balticum“ televizijoje. T.Arcišauskaitės-Lukošienės veidą žiūrovai įsidėmėjo iš „Žinių“, pokalbių laidos „Kasdieniai rūpesčiai“, pramoginės laidos „Vasara su Balticum“. Televizijoje šių laidų neliko, tad teko ieškoti naujo darbo. Paieška nuvedė į Priekulę, kur kaip tik buvo ieškoma lietuvių kalbos mokytojos. Tad šį rugsėjį T.Arcišauskaitė-Lukošienė vėl stojo prie lentos mokyti vaikų.
– Kokią pamatėte mokyklą po ilgesnės pertraukos sugrįžusi vėl mokyti? – paklausėme Mokytojų dienos išvakarėse.
– Man patinka bendravimas, man patinka besikeičiantys vaikai, kad jie drąsėja, lavėja, gudrėja. Jie inžinerine prasme labiau pažengę. Tik savaime suprantama: kas eina į priekį, tas turi ir šauktukų raudonų. Bent jau šiomis dienomis, tai ribos, kurių kai kada nebejaučia bendraudami. Kada iš „jūs“ pereinama į „tu“ ar „ė“.
– Įgijote unikalią profesiją, kaip ji pravertė dirbant televizijoje?
– Puikiai! Pravertė ir įgytos lietuvių kalbos žinios, taip pat ir režisūros, ypač planuojant laiką. Taip pat ir sukaupta pedagoginė patirtis: valdant klasę reikia ir psichologinių, ir socialinių įgūdžių.
Kai sėdi 30 mokinių ir ne visada nori klausytis, tenka įgusti valdyti auditoriją.
Niekas nevyksta be priežasties. Be to, iš visko mes pasiimame po gabalėlį.
Žurnalistika niekur nedingo: kiekvieną rytą pradedu skaitydama naujienas. Galbūt kada nors ir vėl sugrįšiu į žurnalistiką.
– Ką davė patirtis televizijoje, kai reikia vesti pamokas?
– Kiekvienas mokytojas, nepaisant to, kiek jis jau dirba mokykloje, bent jau rugsėjį, sutikdamas naujus mokinius, jaudinasi, net girdi kiekvieną širdies dūžį. To streso būdama žurnalistikoje gavau ganėtinai daug, tad man tie širdies dūžiai buvo tylesni.
– Nepaisant to, kad pradėjote dirbti naujoje darbovietėje?
– Nepaisant to! Išmokau valdyti stresą. Čia, ko gero, buvo didžiausia pamoka – valdyti stresą – atsinešta iš žurnalistikos. Anksčiau jautriau reaguodavau į aplinką, į viską.
– Pasirinkote darbą Priekulėje, tad kas rytą tenka važinėti iš Klaipėdos. Ar nevargina?
– Mokytojas taip pat galvoja apie tuos materialiuosius dalykus, ne tik apie literatūrą. Natūralu, kad negaudami krūvio vienoje mokykloje jie jį susirenka dirbdami keliose. Man bėgioti per kelias mokyklas tikrai nesinorėjo. Norėjosi eiti ten, kur tikrai susidarytų pakankamas krūvis. Ši mokykla ir buvo toji. Beje, ir pats pavadinimas – Ievos Simonaitytės – tarsi įpareigoja, kelia pasididžiavimą.
– Tai viena labiausiai augančių gimnazijų rajone. Ką atėjusi radote?
– Radau maloniai nustebinančius techninius sprendimus, kuriuos ne visada rasime ir didmiesčių gimnazijose. Turime gana gerą techninę bazę, o kartu ir mokiniui gerai. Radau labai gerą ir nuoširdų ryšį. Dar savęs klausiu, kas tai yra? Ar čia susiję su šiuo Mažosios Lietuvos kraštu, ar kokie kiti dalykai.
– Kokie nauji iššūkiai laukė sugrįžus į mokyklą po aštuonerių metų pertraukos?
– Tie gyvieji žmogiškieji faktoriai, kurie kas 45 min. pasikeičia klasėje. Kurie lygiai taip pat kaip mes, suaugę, turi emocijas.
Ir jei pirmadienį jie buvo vienokie, tai nereiškia, kad ir antradienį jie bus tokie patys. Ta kaita, pernelyg sparti, net ne klasėse, o vieno žmogaus.
Jei man ryte energija bus vienokia ir dienai baigiantis – kitokia, tai mokiniai – tas žmogiškasis faktorius – sprogstamąją energiją išlaiko visą dieną. Jie kaip meteoritai, kaip vulkanai, kaip lavos! Sunkiausia paskirstyti tą energiją tinkama kryptimi.
Žinoma, kažkiek keitėsi ir programa, bet tai nėra taip sudėtinga, kaip dirbti su sparčiai besikeičiančiais vaikais.
Suprasti akimirksniu
- T.Arcišauskaitė-Lukošienė baigė dabartinę Telšių „Germanto“ progimnaziją.
- Profesinį kelią pradėjo nuo Klaipėdos paslaugų ir verslo mokyklos, kur dėstė lietuvių kalbą.
- Priekulės Ievos Simonaitytės gimnazija – viena labiausiai augančių. Šiuo metu čia mokosi 921 mokinys. Vien šiemet mokinių skaičius išaugo pusšimčiu. Planuojama statyti priestatą, kuriame bus ir keturios papildomos klasės. Dauguma pedagogų į Priekulę atvyksta iš Klaipėdos.
- Gimnazijos direktorius Antanas Alčauskis apie jaunąją kolegę: „Mums trūko lietuvių kalbos mokytojos. Po pokalbio su šia kandidate nebeliko abejonių. Norėjome, kad ji dirbtų pas mus ir dabar labai džiaugiamės. Panašu, kad patenkinti ir mokiniai, ir tėvai. Šiemet taip pat priėmėme ir naujus geografijos ir rusų kalbos mokytojus. Rusų kalbos Priekulės vaikus moko nuo karo bėgęs ukrainietis, kuris pats intensyviai mokosi lietuvių kalbos.“
– Ar šių dienų vaikai moka lietuvių kalbą?
– Ar jie ją myli? Vertindama jų daromas klaidas, sakyčiau, kad ne, nes labiau, panašu, pamilę kitas kalbas, pavyzdžiui, anglų. Ir vaikosi madų, ir į savo kalbą nepašykšti įnešti ir skolinių, ir kalbos šiukšlių, ir įterpinių, kurių mes, mokytojai, nenorėtume girdėti.
Tas klaidas labai sunkiai sekasi įveikti, bet mes tam ir dirbame. Tuo ir skiriasi šis darbas nuo žurnalisto, nes jis tą pačią dieną, parengęs laidą ar publikaciją, mato rezultatą. Mokytojas turi įveikti ilgą kelią iki rezultato, bet kai sulauki sakinio be klaidų – būna tokia euforija!
– Ar vaikai dar skaito knygas?
– Skaito, bet dažniausiai ne tai, kas pateikiama programoje. Yra mokinių, kurie ne šiaip sau leidžia laisvalaikį per pertrauką, jie skaito. Pavyzdžiui, Tomo Dirgėlos knygas.
Mokytojų diena neturi ribų: ji lyg turi pradžią, bet neturi pabaigos. Pamokoms tenka ruoštis iki išnaktų.
Jie renkasi tai, kas jiems suprantama. Tarkime, Kristijonas Donelaitis jiems jau yra bausmė. Ir kiti drąsiai ir į akis tai pasako, nes jiems sunku suvokti ir tuos archaizmus, ir šnektą tuometinę. Jie gali perskaityti kūrinį, išmokti atmintinai, bet nesuprasti turinio. O mes siekiame turinio suvokimo. Knygas myli, nesakau, kad visi, tačiau ne visada tas, kurios programoje.
– Ar jūs pati dar skaitote?
– Nuoširdžiai pasakysiu: „Ne!“ Nes mokytojo diena neturi ribų: ji turi pradžią, bet neturi pabaigos. Jei turi auklėjamąją klasę, turi būti pasirengęs bet kam, bet kokiai žinutei. Jiems ir jų tėvams kyla klausimų ir problemų, visko.
Dabar mano literatūra – dalykinė, dėstomoji. Taigi į kitokią literatūrą nenukrypstu.
– Girdėjome valdžios siekį per kelerius metus mokytojo profesiją paversti prestižine? Galbūt tai jau pavyko?
– Siekis buvo geras ir gražus. Bet, ko gero, nebuvo apsibrėžta, kas turi nutikti mūsų šalyje, kad ta profesija taptų prestižine. Vienas tą prestižą įsivaizduoja kaip finansinę išraišką, kitas kaip pagarbą visuomenėje tiek iš mokinių, tiek iš suaugusiųjų. Kartais ir iš tėvų girdime, kaip dėl kiekvienos menkiausios nesėkmės kaltinamas mokytojas. Matoma tik viena pusė ir nevertinama, kad tai dviejų pusių reikalas.
Ar pavyko paversti profesiją prestižine? Tikrai ne. O ko trūktų? Manau, kad pirmiausiai reikia visapusiško susitarimo. Bet kokiais būdais tai padaryti? Aš nežinau, net neturėčiau patarimų. Ar aš jausčiausi prestižinės profesijos atstove, jei uždirbčiau daugiau? Oriau – galbūt, bet ar didesnis atlygis lemtų prestižiškumą – ne.
Mokytojas turi tokių darbų, kurie lyg dėl varnelės, lyg valdžios „nuleisti“, ir nėra jokių paaiškinimų ir grįžtamosios vertės. Lyg Sizifo akmenį rideni į kalną ir jis vis atgal grįžta, nes vėl reikia pildyti ir pildyti dokumentą. O jų vėl grįžta... Pildai, pildai, pildai ir nėra jokio grįžtamojo darbo. Yra daug nematomo mokytojo darbo.
Visi tik piktinasi, kad mokytojai turi daug atostogų ir trumpas darbo valandas. Bet niekas nemato, kaip mokytojas iki nakties ruošiasi kitos dienos pamokoms.
– Kaip reagavo artimieji, draugai, kai pasakėte, kad grįžtate į mokyklą?
– Buvo labai įvairių nuomonių. Dauguma, kol dirbau pedagoge, matė ir taisomų sąsiuvinių krūvas ir kada einu miegoti. Jei pati neturėčiau pradinukų vaikų – galbūt būtų kitaip. Jiems taip pat dėmesio reikia.
Buvo atkalbinėjančių, bet buvo ir sakančių, kad tai racionalus sprendimas šiandieninėmis geopolitikos, ekonomikos situacijos sąlygomis. Ar buvo sveikinančių? Ne.
– Ar turite atsakymą, kas lemia puikius vaikų rezultatus?
– Galiu kalbėti tik apie lietuvių kalbą ir literatūrą. Manau, kad bent pusę sėkmės lemia įgimtas gebėjimas pajusti kalbą. Yra vaikų, kurie gali nemokėti taisyklės, nemokėti paaiškinti, kodėl reikia rašyti vieną ar kitą raidę, bet nedaryti klaidų. Ir – kaip visur – kai yra talentas, yra ir darbas.
Taip pat ir auklėjimas: iš pagarbos sau ir savo tėvynei negalime rašyti klaidingai. Taip, kai kurie vaikai turi įgimtą meilę, pajautimą, bet be darbo to šimtuko nebūna.
– Panašu, kad gerai jaučiatės šioje mokykloje?
– Galvojau, kad jausiuosi nedrąsiai. Bet jaučiuosi čia ir dabar savo vietoje.
Mokykla panaši į žurnalistiką, jei žiniose turėjome visos šalies įvykių sūkurį, mokykloje lygiai taip pat. Turime savas naujienas, savo laimes, nelaimes ir net savus kriminalus. Ir čia yra visko nuo ryto iki vakaro. Jei būtų mūsų gimnazijos žinios, net neabejoju, kad neužtektų pusvalandžio visoms pozicijoms parodyti.
Tas sūkurys veda į priekį. Kaip žurnalistas ryte gali kalbinti benamį, o po pietų vykti į prezidentūrą, tai ir čia: jei rytas prasidėjo ramiai, tai nereiškia, kad ir diena taip baigsis.
