L.Šlekienė ir po dvidešimties metų tą naktį prisimena su siaubu. Susitikti su klaipėdiečiais atvykusi tragiškų Sausio 13-osios įvykių liudininkė prisipažino – šią dieną ji visada pasitinka su nerimu. „Jis nedingsta. Tas nerimas sugrįžta. Ir šiąnakt sapnavau košmarus. Kas įėjo, tas įėjo. Nors po dvidešimties metų į viską žiūri kitaip“, – sakė moteris. Po tragiškos nakties L.Tručilauskaitė-Šlekienė kelis mėnesius praleido ligoninėje. Sveikatos problemos ją persekioja iki šiolei.
Prieš kiekvieną Sausio 13-ąją vilnietė apsilanko televizijos bokšte, Seime, stengiasi nuvažiuoti į kapines. Kasmet ji susilaukia žurnalistų dėmesio – ir šiemet jai skambino Švedijos žiniasklaidos atstovai. „Ši data, nepaisant netekčių, kurias visi patyrėme, yra ir pergalė. Pergalė prieš visokeriopą blogį“, – „15min“ teigė pašnekovė, apsilankiusi jubiliejiniuose Laisvės gynėjų renginiuose Klaipėdoje, Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje.
Tručilauskaitė-Šlekienė neretai paklausiama, ar ir dabar stotų į kovą su brutalia jėga, ar aukotųsi. Ir dabar ji laikosi tvirtos nuomonės. „Ir dabar eičiau. Manau, kad visi žmonės eitų. Nenuvertinkim taip lietuvių“, – teigė tragiškų dienų liudininkė.
– Kokie yra jūsų prisiminimai, susiję su 1991-ųjų sausio įvykiais?
– Tuometinė darbovietė, kur mes su Loreta (Asanavičiūte – red.) dirbome, buvo visai netoli televizijos bokšto. Girdėjome Vytauto Landsbergio kvietimą žmonėms laisva valia ateiti. Mūsų viršininkė atėjusi pasakė: nieko nesakysiu, jei paliksite darbo vietas. Skubiai apsirengiau ir su bendradarbėmis išbėgau. Kartu buvo ir mano draugė Loreta. Budėjome visą vakarą. Žmonių ėmė vis daugėti, suvažiavo autobusai. Matyt, iš kitų darboviečių atvežė, iš kitų miestų žmonės susiorganizavo. Aplinkinių namų gyventojai nešė karštą maistą ir arbatą. Minioje tvyrojo susikaupimas ir begalinė vienybė.
Pentadienio vakarą parėjusi į namus atsiguliau nenusirengusi. Šalia pasidėjau paltą, įsijungiau radiją. Jei būtų reikėję – vėl būčiau bėgusi. Įstrigo amžiną atilsį Vytauto Kernagio žodžiai ir paraginimas prisidėti, kas kaip sugeba. Kvietė jaunimą pasiimti muzikos instrumentus. Tas kreipimasis labai sujaudino. Šeštadienį pasiėmiau savo kankleles, išėjau prie televizijos bokšto, kur susitikau su Loreta.
– Kokios nuotaikos sklandė minioje, ar žmonių daugėjo?
– Tada žmonių prie bokšto buvo jau labai daug. Aš vis stebėjausi, man netilpo galvoje, atrodė, kad negali šitaip būti. Labai jaudino ta žmonių vienybė. Nebuvo jokio blaškymosi, visi buvo vieningi ir geranoriški. Nebuvo piktų veidų, žavėjausi, kad yra daug jaunimo ir tėvų su mažais vaikais.
Nutariau paskambinti mamai į Pasvalį. Ji norėjo, kad grįžčiau pas juos. Pasakiau, kad neparvažiuosiu – kariai apsupo miestą, gal vėliau negalėsiu grįžti į Vilnių. Mama tik pasakė: „Vaikeli, tu tik būk atsargi.“
Sausio 13-ąją parėjom pas Loretą į namus, šiek tiek numigome, pavalgėm. Tada vėl kartu išėjome. Mes prabuvom prie bokšto nuo kokios 20 val. iki pat didžiosios atakos. Žmonės vaikščiojo su radijo imtuvais, klausėmės, ką praneša. Buvo atsinešę mažų televizorių, matėme, ką rodo televizija. Girdėjome informaciją, kad nuo Šiaurės miestelio pajudėjo tankų kolonos. Žmonių vis daugėjo. Girdėjau paskutinius Eglės Bučelytės žodžius. Pasigirdo „jedinstvininkų“ raginimai skirstytis, bet niekas neklausė. Mano akyse ir dabar likęs tas vaizdas: bokštas ant kalno ir į jį bėgantys, lipantys žmonės iš aplinkinių namų. Tarsi kokios skruzdėlės į skruzdėlyną. Tačiau žmonės neatrodė išsigandę.
Su Loreta atsistojome prie bokšto nugaromis. Susidarė gyva žmonių grandinė – žmogus prie žmogaus. Girdėjome, kaip ima šaudyti, ore zvimbė kulkos, girdėjome važiuojančius tankus. Žmonės nesitraukė. Nuo viršutinių bokšto aukštų ėmė byrėti stiklai. Prisišliejome prie minios. Tada pirmą kartą gyvenime pamačiau tanką. Dar pamaniau – gal tanketė. Dar išgirdome šūksnį: „Traukitės tankas važiuoja!“Kariškių planas buvo išsklaidyti žmonių minią. Nes žmonių buvo tarsi silkių bačkoje. Mes pamažu traukėmės nuo tanko atgal.
Mačiau, kaip artėja vamzdis. Ėjau atgal, ir tarsi kojos susipynė. Aš tiesiog nukritau aukštielninka. Per mane tarsi persirito kažkas kniūpsčias. Aš kritau ir mūsų rankos su Loreta išsiskyrė. Aš ją šaukiau. Bandžiau šliaužti atbula, bet man nepavyko. Mačiau tanko vamzdį prieš nosį. Ėmiau šaukti visa esybe ir tada apniko mintys: „Čia turbūt jau viskas.“. Bet aš žinojau, už ką ir dėl ko aukojaus.
Tankas sustojo ir pajutau, kad man kojos suspaustos, negaliu judėti. Skausmo nebuvo. Klykiau iš siaubo. Mačiau žmones, bandančius stumti tanką, mačiau, kad šalia kažkas guli – nesupratau ar vyras, ar moteris. Kažkuriuo momentu tankas pajudėjo, pasisuko. Manyje tarsi kažkas trakštelėjo. Tarsi replėmis surakino. Pajutau, kad mane už pažastų kažkas traukė. Tada aplankė palengvėjimas. Aš gyva – aš čia! Mane pakėlė ant rankų. Klausiau vyrų, ar jie nematė mano draugės.
– Kaip jus nugabeno į ligoninę?
– Buvo tiek daug sužeistų! Aš vis klausiau, kur mano kojos, nes jų nejaučiau. Man pasakė, kad jos – savo vietoje. Mačiau sutrikusius žmones. Buvo sunku save kontroliuoti. Vyrai mane nešė, stebuklingai prakišo pro kažkokią skylę tvoroje, ieškojome greitosios pagalbos automobilių. Vietos niekur nebuvo likę. Paskui atsirado galinčių pavėžėti. Į ligoninę mane nugabeno paprastu „žiguliuku“. Pakeliui nuolat galvojau, kur mano draugė Loreta. O kojų visiškai nejaučiau. Bandžiau jas liesti, bet rankos tarsi atsidurdavo beribėje erdvėje. Tik paskui gydytojai aiškino, kad žmonės šoko būsenoje skausmo nejaučia. Ligoninės buvo pilnos sužeistųjų. Buvau paguldyta ant grindų. Labai greitai sulaukiau medicininės pagalbos. O kad Loreta žuvo, man buvo pasakyta tik po dešimties dienų. Toks buvo medikų sprendimas.
– Kiek laiko praleidote ligoninėje?
– Tris su puse mėnesio. Tuo metu Vilniaus ligoninės stokojo ir medikamentų, ir tvarsčių. Net nebuvo patirties, kaip gydyti tokias žaizdas. Pamenu, kaip lašelinė buvo pakabinta ant paltų kabyklos. Netrukus rajonų ligoninės ėmė teikti pagalbą – kas kuo galėjo. Pati sulaukiau labai daug pagalbos. Mane pasiekdavo net laiškai su vaikiškais piešiniais, tai suteikė tvirtybės. O šviesus Loretos atminimas man neleido palūžti.
– Ar bendraujate su kitais Sausio 13-osios liudininkais?
– Taip susiklostė likimas, kad ir ištekėjau už vyro, kuris keturiolika parų budėjo prie Seimo. Susidraugavome su tais žmonėmis, su kuriais pakliuvome po tanku. Kartais karčiai pajuokaujame, kad subūrėme tankistų brigadą. Skausminga, bet prieš pusmetį netekome vieno savo gero bičiulio – Antano Sakalausko.
Kai pamačiau tą nuotrauką su tanku, kuri apskriejo visą pasaulį – labai nustebau. Nustebau, kad kažkas fotografavo. Juk taip buvo perduota žinia apie tuomečius įvykius užsieniui.
– Ar bendraujate su Loretos Asanavičiūte šeima?
– Su mama iki tos tragiškos nakties buvau mačiusis tik kartą. Neretai nueinu į kapines. Tačiau tai labiau mėgstu daryti viena.
