Yra tokia istorija. Eina du vyriškiai pajūriu ir mato, kad į krantą išmesta labai daug jūros žvaigždžių – jos merdėja. Vienas vyras į tai nekreipia dėmesio ir toliau žingsniuoja smagiai švilpaudamas, o kitas pasilenkia, pakelia žvaigždę ir meta atgal į jūrą. Ir taip vieną po kitos. Švilpautojas stebisi: „Kam varginiesi, jų tiek daug, kad visų tikrai neišgelbėsi! Be to, kam tai rūpi?“
Žvaigždžių gelbėtojas atsako: „Tai žvaigždei, kurią įmetu į jūrą, tai yra svarbu.“
Gimus dukrai aš irgi ėmiau svarstyti, kokiame pasaulyje augs mano vaikas, kokie pavojai ar galimybės jo laukia.
Šią istoriją papasakojo muzikantas Andrius Mamontovas, asociacijos „Mentor Lietuva“ prašymu sutikęs pasidalyti asmenine savanorystės patirtimi. Jis pristatė savo požiūrį į socialinę atsakomybę, mentorystę ir atkreipė dėmesį, kad kiekvienas žmogus gali prisidėti prie laimingesnės ir sveikesnės visuomenės kūrimo.
20 tūkst. litų atrodė fantastiška suma
A.Mamontovas įsitikinęs, kad kiekvieno žmogaus gyvenime būna momentas, kai susimąstai: ką galiu duoti kietiems? Tas laikas neretai susijęs su šeimos kūrimu, kai tampi iš tikrųjų už ką nors atsakingas.
„Tada kyla klausimas, ką gali padaryti su ta atsakomybe, kaip ją panaudoti, ar nori pakeisti pasaulį, jei taip, tai kaip? Gimus dukrai aš irgi ėmiau svarstyti, kokiame pasaulyje augs mano vaikas, kokie pavojai ar galimybės jo laukia. Galvojau, kaip tuos pavojus sumažinti, o galimybių ribas praplėsti. Taip mąstydamas natūraliai prieini prie išvados, kad turi ką nors daryti“, – kalbėjo A.Mamontovas.
Pirmą labdaringą koncertą „Parama“ Vingio parke su kolegomis muzikantais ir atlikėjais A.Mamontovas surengė 1996-aisiais.
„Tada surinkome, kaip mums atrodė, fantastišką pinigų sumą – apie 20 tūkst. litų. Įkūrėme fondą „Muzikantai vaikams“, skirtą vaikų sodybose augantiems vaikams. Pirkome jiems įvairias lavinimo priemones: knygas, muzikos instrumentus, pieštukus, stalo žaidimus. Tai, kas išlaisvina vaiko fantaziją ir leidžia pasireikšti kūrybiškumui“, – prisiminė muzikantas.
Žmogaus išsilavinimas nulemia jo pasirinkimus gyvenime, o nuo to priklauso ir jo tolesnės veiklos rezultatai, galintys turėti įtakos ir aplinkiniams žmonėms.
Jau anuomet jis buvo įsitikinęs, kad vaikų ateitis priklauso nuo kultūros ir švietimo: „Žmogaus išsilavinimas nulemia jo pasirinkimus gyvenime, o nuo to priklauso ir jo tolesnės veiklos rezultatai, galintys turėti įtakos ir aplinkiniams žmonėms.“
Pasaulėjautą formuoja knygos
Labdaros koncertas „Parama“ vyko dar du kartus – 1998 ir 2000 metais. Po kiekvieno iš jų būrys muzikantų važiuodavo į vaikų sodybas.
„Bendraudavome su vaikais, grodavome tomis naujai nupirktomis gitaromis, prikraudavome į lentynas knygų, kurias privalu perskaityti. Tarkime, manau, kad kiekvienas žmogus turėtų būti skaitęs bent vieną Juleso Verne'o ar Antoine'o de Saint-Exupéry knygą“, – mintimis dalijosi A.Mamontovas.
Jis pats augo apsuptas knygų – net keliuose namų kambariuose stovėjo didžiulės jų lentynos. Skaitymas paklojo pagrindą ir muzikinei atlikėjo kūrybai – dar ir šiandien padeda atrasti tinkamą žodį, rašant dainos tekstą.
„Kai man suėjo aštuoneri, tėtis pasakė: „Nuo šiandien pradedi skaityti knygas.“ Todėl bibliotekoje lankydavausi kone kasdien. Mano senelis Adomas Čiplys yra vienas iš dviejų pirmojo lietuviško elementoriaus „Saulutė“ autorių. Jis mane mokė skaityti iš savo knygos: „Mama mala, tėtis kala“ – tai mano senelio kūryba“, – šypsojosi A.Mamontovas.
Tikslas – užbėgti už akių kompiuteriui
Prieš metus A.Mamontovas su politiku ir mecenatu Ramūnu Karbauskiu įkūrė fondą „Švieskime vaikus“. A.Mamontovas sako, kad tai – savotiška iniciatyvos „Muzikantai vaikams“ tąsa.
Su vyresniais vaikais tenka derėtis ir daryti susitarimus, gudrauti, kad jie paimtų į rankas knygą ir paskaitytų bent valandą per dieną.
„Nors mano ir Ramūno ne visos politinės pažiūros sutampa, tačiau požiūris į švietimą ir svaigalų problemas yra vienodas – radome daug sąlyčio taškų. Sprendėme, ką galime padaryti, kad atsirastų daugiau lietuviškų vaikiškų knygų – tokiu būdu gimė konkursas vaikiškos literatūros kūrėjams. Mūsų tikslas suspėti paduoti vaikui knygą iki tol, kol jis atsisėda prie kompiuterio“, – idėją pristatė A.Mamontovas.
Kompiuteris ir internetas pastaruoju metu sukuria didžiulę konkurenciją knygai: „Su vyresniais vaikais tenka derėtis ir daryti susitarimus, gudrauti, kad jie paimtų į rankas knygą ir paskaitytų bent valandą per dieną.“
Fondas „Švieskime vaikus“ mezga ryšius su vaikų darželiais ir pradinėmis mokyklomis. Vaikai skatinami ne tik susipažinti su literatūra, bet ir savo įspūdžius perteikti piešiniuose.
Sunkus pokalbis tiesioginiame eteryje
Jau kelerius metus A.Mamontovas bendradarbiauja su emocinę paramą telefonu teikiančia „Jaunimo linija“. Muzikantas neslepia, kad artimiausios jo aplinkos savižudybė nėra palietusi, tačiau šią visuomenės problemą muzikantas gerai supranta.
„Man tai yra svarbu. Intuityviai jaučiu, kad tai ta tema, su kuria galiu dirbti“, – sako A.Mamontovas ir mintimis nusikelia į 1992 metus, kai vienoje radijo stotyje vesdavo laidą „Nakties balsai“.
Eteryje ji sukosi nuo 24 iki 03 valandos nakties: „Laidos sumanymas labai paprastas: skambėdavo muzika, o tarp jos paskambindavo klausytojai ir į eterį kalbėjo, ką norėjo.“
Aišku, gyvas eteris yra nenuspėjamas, todėl nutikdavo įvairių kuriozų. Tačiau vieno skambučio A.Mamontovas nepamiršta iki šiol.
„Paskambino vaikinukas ir pasakė: „Baigęs pokalbį nusižudysiu.“ Radijo stoties programų direktorius pradėjo bėgioti susiėmęs už galvos, o man iš kažkurio smegenų vingio išniro kažkur perskaityta frazė, kad su savižudžiu reikia kalbėti kuo ilgiau. Tempiau laiką, kiek galėjau – tiesioginiame eteryje kalbėjomės apie pusantros valandos“, – pasakojo A.Mamontovas.
Iš kažkurio smegenų vingio išniro kažkur perskaityta frazė, kad su savižudžiu reikia kalbėti kuo ilgiau. Tempiau laiką, kiek galėjau.
Pašnekovui padėjus ragelį taip ir liko neaišku, kas sekė po to: „Tačiau po kelių savaičių jis paskambino į radiją ir man padėkojo. O smagiausia, kad pernai vasarą tas vaikinukas per „Facebooką“ man parašė: „Labas, ar atsimeni, prieš 20 metų kalbėjomės – aš vis dar gyvas.“
„Jie tikrai turi tokių problemų?“
A.Mamontovo ir „Jaunimo linijos“ vadovo Pauliaus Skruibio keliai susikirto 2009-aisiais. Anuomet Lietuvos savižudybių statistikos kreivė, kuri ir taip žvėriškai aukšta, buvo dar labiau šoktelėjusi į viršų.
„Žurnalisto Edmundo Jakilaičio laidoje, į kurią nežinia kodėl buvau pakviestas ir aš, diskutavome, ką būtų galima padaryti, sprendžiant šią problemą. Tada ir prisiminiau tą pokalbį radijo eteryje ir pagalvojau: reikia šviesti žmones, kad kuo daugiau jų žinotų taisyklę, jog su savižudžiu reikia kuo ilgiau kalbėtis“, – aiškina A.Mamontovas.
Taip „Jaunimo linijoje“ gimė iniciatyva „Nebijok kalbėti“. Į lankstinuką sugulė devynios informacinės tezės, kurios buvo išdalytos 60 tūkst. žmonių.
Vis dėlto iniciatyvos autorių neapleido mintis, kad rašytinis žodis galbūt pasiekia ne visus: „Todėl pradėjome važinėti po Lietuvos miestus, kuriuose didžiausia savižudybių statistika. Rengiame nemokamus susitikimus, atsakinėjame į klausimus iš salės, užrašytus ant lapelio.
Tada ir supranti, kad tavo atvažiavimas, kuris iš principo tau nieko nekainavo, kažkuriam žmogui reiškia labai daug.
Kai kurie vaikų klausimai suglumina net mokytojus: „Ar čia mano vaikai, tie išdykėliai, šituos klausimus uždavė? Tai jie juos rašė? Jie tikrai turi tokių problemų?“ O klausimai – patys įvairiausi. Pavyzdžiui, aš pjaustausi rankas, ką man daryti? Ir tai labai dažnas klausimas. Žiūri į auditoriją, į tuos jaunus veidus, ir negali suvokti, kad kažkuris iš jų turi tokių psichologinių problemų. Tada ir supranti, kad tavo atvažiavimas, kuris iš principo tau nieko nekainavo, kažkuriam žmogui reiškia labai daug“, – įsitikinęs A.Mamontovas.
Skiri laiko – gauni džiaugsmo
Savanoriškas darbas, pasak muzikanto, atskleidžia paradoksą: tarsi veiki be atlygio, tačiau gauni neišmatuojamai daug.
Prieš kelerius metus A.Mamontovas organizacijai „Gelbėkit vaikus“ pasiūlė projektą: nuvažiuoti į Afriką, į konkretų kaimą, ir pažiūrėti, kokios problemos ten kankina žmones, ir kaip galima padėti jas išspręsti.
„Visą savaitę praleidau Zambijos kaimelyje, kur žmonės gyvena moliniuose nameliuose, kur nėra elektros, televizoriaus, telefono, kur jie pirmą kartą pamatė baltą žmogų. Grįžus į Lietuvą ir parodžius kelionės reportažą, lietuviai suaukojo apie 100 tūkst. litų. To užteko, kad tiems konkretiems žmonėms gyvenimas pagerėtų: buvo įrengtas šulinys, medicinos punktas, medicinos darbuotojams nupirkti dviračiai, kad jie važinėdami tarp kaimelių greičiau pasiektų pacientus“, – prisiminė A.Mamontovas.
To užteko, kad tiems konkretiems žmonėms gyvenimas pagerėtų: buvo įrengtas šulinys, medicinos punktas, medicinos darbuotojams nupirkti dviračiai.
Didžiausią įspūdį toje kelionėje jam paliko vaikai: beprotiškai smalsūs, judrūs, žaismingi. „Jiems viskas įdomu, o jei dar nufotografuoji ir parodai nuotrauką, tai klyksmas begalinis. Ten šeima už dolerį gyvena savaitę, tačiau spinduliuoja laime – šoka, dainuoja. Šie įspūdžiai man suteikė tiek džiaugsmo, kiek gyvenime nesu patyręs“, – prisipažino A.Mamontovas.
Jis įsitikinęs, kad ir vienas žmogus gali pakeisti pasaulį. „Tarkime, mes dirbame, o savižudybės Lietuvoje neišnyko. Žmonės galvoja: „Ai, kai toks problemos mastas, ką aš vienas galiu pakeisti?“ Bet tu paimk nors vieną jūros žvaigždę ir įmesk atgal į vandenį“, – drąsina A.Mamontovas.
Ar gali būti pavyzdžiui kitam?
Asociacija „Mentor Lietuva“ siekia apsaugoti vaikus ir jaunimą nuo piktnaudžiavimo tabaku, alkoholiu ir narkotikais bei skatinti sveiką jų gyvenimo būdą.
Asociacija siūlo prisijungti prie mentorystės programos – tai vienų metų trukmės programa, kurioje dalyvauja 12–14 metų paaugliai ir mentoriai.
Mentorius – tai suaugęs žmogus savanoris, kuris ištisus metus skiria dalį savo laisvo laiko susitikimams su paaugliu ir kartu su juo turiningai leidžia laiką, siekdamas savo pavyzdžiu ir nuoširdžiu, gyvu bendravimu padėti paaugliui susiformuoti sveikos gyvensenos įgūdžius, tapti atspariam neigiamai aplinkos įtakai.
Daugiau informacijos: http://www.mentor.lt/lt/veikla/mentorystes-programa/
