Literatūrologei Vandai Zaborskaitei, pastaraisiais metais aktyviai rašančiai visuomenės ir individo, teisinės struktūros ir asmens, politinės bendruomenės ir piliečio santykio temomis, sąvoka „sistema“ nelabai patinka.
„Ji mane gąsdina, todėl tai, apie ką jūs kalbate, reikėtų mėginti įvardyti aiškiau, konkrečiau. „Sistema“ tarsi iškart meta šešėlį tam, kas bus įvardijama kaip sistema. Ir nesvarbu, ar tai būtų visa valstybė, ar teisėsauga, ar verslas. Galbūt vertėtų kalbėti apie individą ir jo aplinką, apie priklausomybę nuo tos aplinkos, apie nuolat vykstantį konfliktą“, – „15min“ kalbėjo literatūros profesorė.
Konfliktas sukelia įtampą, įtampa skatina priešpriešą, tad, filosofo Andriaus Bielskio teigimu, melo, nesąžiningo elgesio ar korupcijos atvejus nusprendęs paviešinti žmogus turi iš anksto susitaikyti, kad toks jo veiksmas pareikalaus ne tik heroizmo, bet ir fizinės bei psichinės energijos. „Jeigu žmogus imasi kaltinti įmonę ar kitą galios instituciją, jeigu ima su ja kovoti, ši visada ginsis. Gynybai ji turi daugiau galios nei pavieniai individai, išdrįsę pasakyti, jog „karalius nuogas“. Procesui pasibaigus ir žmogui į viską ėmus žiūrėti retrospektyviai, gali atrodyti, kad niekas nepasikeitė, tačiau vien jau tai, kad žmogus prabilo viešai ir išdrįso pasipriešinti, yra labai daug. Manau, kad D.Budrevičienė padarė daugiau nei galbūt ji pati galvoja padariusi. Ši pavardė jau įrašyta į Lietuvos pilietinio aktyvumo istoriją“, – pabrėžė A.Bielskis.
Apsaugoti pranešėją
Kalbėdamas apie žmogaus nesitaikstymo su neteisybe atvejus, filosofas primena prieš keliolika metų amerikiečių sukurtą filmą „Informatorius“. Jame aktoriaus Russello Crowe įkūnytas mokslininkas nusprendžia prabilti apie savo darbdavio – tabako gamybos bendrovės – aferas, išdrįsta televizijos laidoje papasakoti apie nuslepiamą cigarečių žalą.
Jeigu žmogus ima kaltinti įmonę ar kitą galios instituciją, jeigu imasi su ja kovoti, ši visada ginsis. Gynybai ji turi daugiau galios nei pavieniai individai.„Šiame filme ir parodoma, ką žmogui reiškia viešumo procesas. Žmogus išdrįso sulaužyti konfidencialumo sutartį, suprato, kad viešasis interesas yra svarbesnis, tačiau visa tai jam labai daug kainavo. Jis prarado ne tik darbą, socialines garantijas, bet ir šeimą. O galiausiai laidą, kurioje šis žmogus viską papasakojo, televizija atsisakė rodyti. Atsisakė, nes galvojo apie savo interesus, nenorėjo nukentėti finansiškai. Bet žmogaus poelgis dėl to nesumenko, nes jis išdrįso kalbėti. Tai yra svarbiausia“, – pasakojo A.Bielskis ir pridūrė, kad valstybė turi užtikrinti, jog apie korupcijos atvejus ir kitas nusikalstamas veikas pranešantis asmuo jaustųsi saugus.
Tačiau antikorupcinės organizacijos „Transparency International“ Lietuvos skyriaus (TILS) vadovas Sergejus Muravjovas tikina, kad šiuo metu žmonės nesijaučia saugūs. Pasak jo, iš naujausio organizacijos skelbiamo Lietuvos korupcijos žemėlapio matoma, kad vis daugiau žmonių norėtų dalyvauti antikorupcinėje veikloje – didžioji dalis piliečių mano, kad apie korupciją pranešę asmenys yra drąsūs ir pilietiški. „Tačiau dauguma žmonių patys pranešti apie nusižengimą arba nusikaltimą nesiryžtų. Praėjusių metų „Pilietinės galios indekso“ duomenimis, jie bijo įsitraukti į pilietines iniciatyvas, mano, kad aktyviau dalyvaudami visuomenės gyvenime sulauktų nemalonumų. Jei norime aktyvesnio piliečių dalyvavimo mūsų šalies gyvenime, turime tinkamai apsaugoti pranešėjus. Šiuo metu taip nėra“, – teigė pašnekovas.
S.Muravjovo tvirtinimu, Seime įregistruotas dabartinis Pranešėjų apsaugos įstatymo projektas teiktų apsaugą tik siaurai grupei žmonių. „Įstatymas yra pernelyg susietas su procedūromis. Remiantis esamais siūlymais, pranešėju būtų laikomas asmuo, kuris praneša tik apie korupcinio pobūdžio nusikalstamas veikas ir tik ikiteisminio tyrimo įstaigoms bei prokuratūrai. Tad įstatymą reikia tobulinti. Būtina plėsti įstatymo saugomų žmonių būrį“, – teigė TILS vadovas.
Baigiasi nusivylimu
Buvęs D.Budrevičienės advokatas, teisininkas ir Nepartinio demokratinio judėjimo Atstovų tarybos pirmininkas Kęstutis Čilinskas pasakoja, kad jo ginama moteris, prabilusi apie nelegalias algas su Viktoru Uspaskichu siejamoje Krekenavos agrofirmoje ir laimėjusi bylą tiek dėl neteisėto atleidimo iš darbo, tiek dėl šmeižto, kuriuo ją apkaltino darbdavys, ilgą laiką buvo labai kantri.
 |
| A.Juozaitis primena Lietuvoje mėgstamą pasakymą: „Kieno vežime važiuoji, to giesmę ir giedi.“ |
„Darbo praradimas nebuvo svarbiausias veiksnys, lėmęs jos dabartinę savijautą. Sistema, kurią sukūrė didysis darbdavys, sudorojo ją iš visų pusių. Juk ji girdėjo kaltinimus esanti didžiausia alkoholikė, pajuto, ką reiškia psichologinis smurtas, labai pablogėjo jos sveikata. Ji jautė tokį spaudimą, kad, kaip pati sako, netgi vaikai nelabai norėjo su ja išeiti į gatvę“, – dėstė K.Čilinskas.
Dabartinius Seimo siūlymus dėl Pranešėjų apsaugos įstatymo jis vadina kaip neapsaugoti pranešėjo, nes, teisininko vertinimu, projekte yra tiek apribojimų, jog apsaugoti pranešėjo beveik neįmanoma. „Tai tik įrodo, kad mūsų valstybės sistema yra orientuota į stipriųjų, įtakingųjų asmenų gynybą. Esant tokioms sąlygoms, bet koks paprasto žmogaus bandymas toje sistemoje pasakyti savo žodį, pranešti apie nusižengimą, nusikaltimą dažnai baigiasi nusivylimu“, – kalbėjo teisininkas.
Tačiau jis sako dėl to nesistebintis, nes gyvename postsovietinėje valstybėje. „Mūsų sąmonė nėra toli pažengusi, pasikeitė tik paskatos. Anuomet ideologinės vertybės buvo komunizmas, kovota su kapitalizmu, privačia nuosavybe, o šiandien svarbiausia yra pinigai, valdžia, galia. Ir jeigu tam kas nors trukdo, jeigu savo veiksmais mėgina ką nors pakeisti, jis yra persekiojamas“, – mintimis dalijosi K.Čilinskas.
Tuo nesistebi ir filosofas Arvydas Juozaitis, manantis, kad, jei atsidurtų D.Budrevičienės vietoje, jaustųsi lygiai taip pat. „Žmonės užjaustų, kai kurie palaikytų mane, tačiau kartu žinotų, kad veikia iracionalus sluoksnis, kuris valdo ekonomiką, kuris gali interpretuoti įstatymus. Sistemos gniaužtai, klanai yra tiek natūralūs terpėje, kurioje mes gyvename, kad nereikia stebėtis tokiais pasakymais, kaip kad „į svetimą vienuolyną neik su savomis taisyklėmis“ arba „kieno vežime važiuoji, to giesmę ir giedi“. Tokia yra mūsų sistema, ji kelia tik neviltį“, – svarstė pašnekovas.
A.Juozaitis, kalbėdamas apie sistemą, siūlo palyginti Lietuvą ir Estiją. Anot jo, skirtumai daugiau nei akivaizdūs. „Estai įsivaizdavo, kad iš imperijos jie gali vaduotis ekonominio savarankiškumo pagrindu, kad nereikia jokių didelių lozungų, pakanka sistemos, kurią jie galėtų kontroliuoti patys. Visuomenė buvo pasirengusi kontroliuoti save ir savęs nereketuoti. Ar buvo įmanoma tai perkelti į Lietuvą? Yra racionalumo kodų, kuriuos mes galime pamėgdžioti, tačiau laikinai, nes čia pat pradeda veikti instinktai, slaviškos mūsų prigimties instinktai“, – aiškino filosofas.
