Po visų savanorių atliekamų dienos darbų, devintą valandą vakaro visi Betzatos bendruomenės nariai susėda vakarinei maldai, per kurią, pasak merginos, kiekvienas meldžiasi garsiai už tai, kas jam yra svarbu.
„Kas už striukę ir sumuštinį, kas už Siriją ir Ukrainą, kas „už žmones, Dieve, už žmones“, o kas tik linkteli galva. Savaitgaliai bendruomenėje būna kur kas intensyvesni, stengiamės kur nors kartu išvažiuoti, papramogauti, švenčiame šventes. Panaši būna ir vasara, kai žmonės su negalia atostogauja. Tada važiuojame kartu maudytis, dirbame sode. Trumpai tariant, savanorio gyvenimas yra panašus į mamos ar tėčio gyvenimą šeimoje“, – savo patirtį po dviejų mėnesių, praleistų savanoriaujant Betzatos bendruomenėje, apibendrina R.Kazlauskaitė.
Ji teigia, kad iš patirties būnant su neįgaliais žmonėmis viešoje erdvėje gali pasakyti, kad lietuviai nėra žiaurūs ar nepagarbūs neįgaliesiems.
„Jie tik atsargūs – sulaukiame apsauginių dėmesio, pardavėjų „priežiūros“. Bet ši „priežiūra“ ateina iš nežinojimo, nežinojimo, koks yra žmogus su negalia, ką jis gali padaryti“, – lietuvių požiūrį į žmones su negalia apibūdina mergina.
