„Iki tol mes su žmona ir sūnus su dukra visas dienas ar naktis eidavome budėti su kitais. Buvo šalta žiema, tad iš namų nešdavome karštą vandenį, arbatą. Žmonės degino laužus, vakarais ir naktimis šokdavo aplink juos, kad nesušaltų. Sausio 12 vakare, viskas buvo taip pat kaip ir anksčiau. Niekas nė neįtarė kuo viskas baigsis naktį,“ – prisiminė S. Drakšas.
Prieš pat vidurnaktį jiedu su žmona grįžo namo, pažiūrėti, ar ramiai miega anūkės. Jas buvo palikusi duktė, tą vakarą išvykusi su vyru švęsti jo gimtadienio. Visai netrukus pasigirdo ūžesys Laisvės prospekte. Pažvalgęs pro langą vyriškis išvydo tankų koloną.
„Dar neprivažiavę bokšto tankai pradėjo šaudyti. Nuo baisaus triukšmo anūkės atsibudo ir išsigandusios pradėjo klykti. Negalėjome jų taip vienų palikti, todėl su žmona likome. Aš tik išėjau į balkoną pažiūrėti kas vyksta,“ – pasakojo S. Drakšas.
Dar neprivažiavę bokšto tankai pradėjo šaudyti. Nuo baisaus triukšmo anūkės atsibudo ir išsigandusios pradėjo klykti.
Vyras daug nematė, tačiau aiškiai girdėjo kaip šaudo tankai, žmonės vieni kitus drąsina, kad tai tik tušti šoviniai, vėliau prasidėjo riksmai, aidėjo greitųjų mašinų sirenos. Vėliau pasigirdo kareivių raginimas skirstytis, nes „Tarybų valdžia atstatyta“. Pasak S. Drakšo, siaubo pilna naktis slinko itin lėtai, atrodė, kad praėjo visi metai.
Negalėjo rasti sūnaus
Sutuoktiniai Drakšai tą naktį itin nerimavo ir dėl savo sūnaus studento, likusio prie bokšto iki pat ryto. Jis savanoriškai kelis mėnesius dirbo savotišku žvalgu – vykdavo kelis kartus per dieną prie Šiaurės miestelio, kur prieš studijas buvo tarnavęs armijoje, ir pranešdavo gynybos štabui Seime apie ten vykstančius pasirengimus.
„Sūnus sausio 12 d. vakare taip pat buvo nuvykęs su mano senu „Žiguliu“ prie Šiaurės miestelio. Jis ir perspėjo žmonės prie Televizijos bokšto, kad atvyksta tankai. Čia budėjo padrika minia, labai daug studentų ir Karoliniškių gyventojų, be jokio organizacinio štabo, kaip buvo, pavyzdžiui, prie Seimo,“ – pasakojo S. Drakšas.
Vyro sūnus įspėjęs laisvės gynėjus namo nebegrįžo – liko prie bokšto. S. Drakštas sako supratęs, kad jis ten liko pradėjus šaudyti tankams. Kiek aprimus naktį ėjo jo ieškoti, tačiau niekaip negalėjo rasti.
„Aplinkui šaudė, vyravo sumaištis ir niekur jo nesimatė. Buvo labai baisu, kad galbūt jį sužeidė ar žuvo. Sūnus grįžo tik visai išaušus rytui. Nors nebuvo sužeistas fiziškai, bet dar ilgai negalėjo pamiršti, ką matė ir patyrė. Jis sakė, kad vaizdas buvo kraupus, ilgai išgyveno dėl nukentėjusiųjų,“ – sakė vyriškis.
Tankai šaudė popieriumi
Išaušus rytui S. Drakšas nuskubėjo prie bokšto. Žmonių dar buvo, bet ir šie po truputį skirstėsi. Aplink mėtėsi sudegusio popieriaus skiautės, žemė buvo išvagota tankų vikšrų.
„Gerai, kad tankai šaudė popieriniais sviediniais, kitaip aukų būtų dar daugiau. Naktį mačiau kaip tankai šaudo, garsas baisus, o niekur nėra sviedinio sprogimo žymių. Tokius sviedinius teko naudoti pačiam per pratybas kariuomenėje. Tikri sviediniai labiau tinka tolimiems objektams sprogdinti,“ – įžvalga dalijosi vyriškis.
Jo manymu, greičiausiai tankai buvo skirti gąsdinimui ir pasitarnavo labiau kaip visas kliūtis pervažiuojanti transporto priemonė. Bokšto gynėjai irgi galėjo būti įvardinti kaip kliūtis.
„Po kelių dienų kalbinome ten budėjusius kariškius. Klausėme, ar pačiame bokšte nebuvo žuvusių. Rusai su mumis nekalbėdavo, tik vienas estas puse lūpų atsakydavo,“ – prisiminė S. Drakšas.
Daugelis ėjo iš smalsumo
Prie TV bokšto tuo metu gyvenusi vilnietė Agnė C. sako, kad daugelio aplinkinių namų gyventojai į gatvę iš pradžių ėjo iš smalsumo. Buvo sunku patikėti, kad prasidėjo tikras karas.
Moters teigimu, visa laimė, kad jos namas stovėjo galu į bokštą, antraip nuo garso bangos būtų išdužę visi langai. Agnė puikiai prisimena pirmą pro langą pamatytą vaizdą: gatve nuo vaikų darželio šaudydamas atrėplioja tankas. Viena vikšrų puse jis užvažiavo ant automobilių, sustatytų šalikelėje ir juos sumaitojo.
Atvažiavus tankams, ore pasklido keistas aitrus kvapas.
Natūralu, kad, išgirdę tokį pragarišką triukšmą, daugelis Sudervės (Sausio 13-osios) gatvės gyventojų puolė prie langų. Kiti išėjo į lauką.
Patikėjo tik pamačiusi suguldytus žuvusių kūnus
Išbėgusi į lauką Agnė pamatė čia pat, kieme, suguldytus žuvusius. Supratusi, kas vyksta, paskambino vyrui, kuris sausio 12-ąją išskrido į komandiruotę Donecke.
Agnė nenuleido akių ir nuo automobilius traiškusio tanko. Jis pamažu artėjo prie smėlio barstytuvo, užtvėrusio kelią į bokštą. Aplink barstytuvą stovėję žmonės pradėjo trauktis. Išskyrus vieną vyrą, kuris pakibo ant tanko. Su kybančiu žmogumi tankas nė nestabtelėjęs pervažiavo barstytuvą ir pasuko link bokšto.
Šį vaizdelį filmavę užsienio žurnalistai skubiai perdavinėjo kamerą vienas kitam, sėdo į automobilį ir paspruko nuo juos besivejančių rusų kareivių.
Tiesa, Agnė taip ir nesužinojo, ar vyras, pakibęs ant tanko, liko gyvas.
Ar savi šaudė į savus?
Išgirdusi šį klausimą Agnė susimąsto.
„Tuo metu viskas aplink taip blyksėjo nuo šūvių ir nuo prožektorių, kad buvo sunku suprasti, ką daro žmonės, besislepiantys už langų. Virė pragaras. Bet šaudančių nuo stogų tikrai nemačiau. Užtat nustebino kitas dalykas. Vos grįžau namo pasižiūrėti, ar miega sūnus, ėmė skambinti žmonės iš Maskvos. Prisistatė žurnalistais. Klausė, ar tikrai tankai šaudo į žmones.Viską jiems papasakojau taip, kaip buvo“, – prisimena moteris.
Ji prisiminė ir dar vieną įdomią detalę. Atvažiavus tankams, ore pasklido keistas aitrus kvapas. Primenatis galbūt degėsius. Todėl daugiabučių gyventojai puolė kamšyti langus rankšluosčiais ir popieriais.