Norėdama pati įsitikinti, kaip ir kam iš tiesų skiriamos pašalpos, atlikau žurnalistinį tyrimą ir pabandžiau gauti bedarbio pašalpą, kurios gavėjams keliamas sąlygas atitikau. Oficialiai darbo neturėjau du mėnesius, tad, pasak įstatymo, turėjau teisę gauti pašalpą „atgaline data“ – nuo dienos, kai netekau darbo.
Pirmas barjeras – klausimų lavina
Laukdama darbo biržos eilėje aiškiai supratau, kad dauguma aplink mane sėdinčiųjų – didžiulio ir pelningo Vyriausybės spenio čiulpėjai iki kaulų smegenų.
Rumunė su penkiais vaikais nuskubėjo, greičiausiai, pasikalbėti dėl motinystės išmokų ar nemokamo namo jos nemenkai šeimai. Treninguotas jaunuolis britas pačiame jėgų žydėjime, plastikiniame maišelyje turėjęs energetinio gėrimo butelį, nesibodėdamas aplinkinių repavo iš ausinuko sklindančios dainos žodžius tuo pat metu susikeldamas batuotas kojas ant švarios laukiamojo sofos.
Albanas statybininkas energingai aiškino savo karjeros patarėjui, kad septynerius metus dirbo staliumi, tačiau per maža jo alga bei neadekvatus darbdavio elgesys privertė jį sumušti vadovą, tad dabar negali gauti darbo daugelyje Londono statybos įmonių.
Bet apie viską nuo pradžių. Pirmiausia, ką Jungtinėje Karalystėje turi padaryti bedarbis – užsiregistruoti vyriausybės tinklalapyje ir pateikti prašymą dėl susitikimo.
Žinodama, jog manęs paprašys pateikti banko sąskaitos išklotinę, išėmiau iš jos turėtus pinigus ir paprašiau draugų, jog man pervestų pinigų, įvardindami, jog tai – dovana.
Atsakiau į galybę įvairių klausimų, pradedant tikslia atvykimo į šalį data bei priežastimi ir baigiant registracijos dieną asmeninėje banko sąskaitoje likusia pinigų suma. Iš įvairias pašalpas gaunančių draugų sužinojau, kaip reikia atsakinėti, kad mane pakviestų į pokalbį, tad stengiausi kaip įmanydama.
Atsižvelgdama į faktą, kad daugelis lietuvių gyvenimą Jungtinėje Karalystėje pradeda viename nuomotame kambaryje be nuomos sutarties, pažymėjau, kad taip gyvenu ir aš.
Kadangi bedarbio pašalpa neskiriama žmonėms, turintiems daugiau nei 6 tūkst. svarų santaupų, pažymėjau, jog turiu kur kas mažiau pinigų, nei nurodoma. Taip pat, žinodama, jog manęs paprašys pateikti banko sąskaitos išklotinę, išėmiau iš jos turėtus pinigus ir paprašiau draugų, jog man pervestų pinigų, įvardindami, jog tai – dovana.
Tokiu būdu galėjau pasiaiškinti, kodėl pašalpos neprašiau anksčiau (taip, toks klausimas tikrai yra), galėjau paminėti, kad turėjau santaupų, iš kurių gyvenau, ieškojau darbo savarankiškai ir man buvo gėda prašyti vyriausybės pašalpos svetimoje šalyje, tačiau kuomet teko skolintis iš draugų, supratau, jog pati nebesusitvarkysiu.
Pasak pašalpas gaunančių draugų, darbo biržos atstovams, skirstantiems pinigus, svarbu suprasti, jog imigrantas iš tiesų pateko į bėdą, o ne užsiima vadinamuoju „pašalpų turizmu“, ką labiausiai kritikuoja imigracijos priešininkai. Keletą metų gyvenu, dirbu ir moku mokesčius Jungtinėje Karalystėje, tad nebuvo sunku įtikinti darbo biržos atstovus, kad pasipelnymas – nėra mano tikslas.
Užpildžiusi prašymą internetu netrukau sulaukti trumposios žinutės, jog nurodytu laiku turiu atvykti į pokalbį, kuriame bus nuspręsta, ar mokėti man 73,10 svaro per savaitę (didžiausia savaitinė bedarbio pašalpa Jungtinėje Karalystėje), ar ne.
Prieš pokalbį man buvo patarta parengti savo gyvenimo aprašymą (CV), užsiregistruoti oficialiame vyriausybės darbo paieškos tinklalapyje ir atsispausdinti pastarojo mėnesio banko sąskaitos išklotinę. Tą pačią dieną įvykdžiau visus reikalavimus ir nužygiavau į darbo biržą.
Įtartini žvilgsniai ir apgavikų medžioklė
Į pokalbį darbo biržoje, kaip ir pridera apsilankymams vyriausybinėse įstaigose, nuėjau apsirengusi oficialiais drabužiais. Savo apranga gerokai išsiskyriau iš kitų pašalpų prašytojų.
Pokalbio metu karjeros patarėjas atsivertė mano internetu pildytą prašymą ir ėmė klausinėti tų pačių klausimų, į kuriuos atsakymus jau turėjo. Nors jaučiausi lyg papuolusi į keistą sistemos voratinklį, o mano karjeros patarėjas atkakliai bandė išgauti kitokius atsakymus, nei parašiau anksčiau, neturėjau ko slėpti, tad atsakiau lygiai taip pat.
Pokalbio metu karjeros patarėjas atsivertė mano internetu pildytą prašymą ir ėmė klausinėti tų pačių klausimų, į kuriuos atsakymus jau turėjo.
Užpildęs dokumentus vyrukas pasiūlė kitą kartą atvykstant atsinešti savo gyvenimo aprašymą bei banko sąskaitos išklotinę.
Kai padaviau jam prašytus dokumentus, darbuotojas išpūtęs akis pasiteiravo, kodėl juos atsinešiau.
„Man buvo liepta tai padaryti prieš atvykstant, tad viską padariau“, – išpyškinau nė nesumirksėjusi. Primerkęs akis darbuotojas, regis, nesuprato, kas ką tik įvyko, tačiau padarė dokumentų kopijas. Grįžęs ramiu tonu, lyg mintinai išmoktus poterius, jis man patarė užsiregistruoti oficialiame vyriausybės darbo paieškos tinklalapyje, kad greičiau rasčiau darbą.
Patikinau jį tai jau padariusi, nes gavau nurodymą iš darbo biržos. Ir vėl sulaukiau tiriamo žvilgsnio primerktomis akimis. Tarsi nebyliai klausdamas – kodėl skubinu įvykius, darbuotojas linksėjo ir lyg tarp kitko paklausė, ar aš moku nuomą.
Draugų buvau primokyta sakyti, kad nuomojuosi kambarį, tačiau neturiu nuomos sutarties. Ėmiau kaisti ir neaiškiai veblenti, jog nuomą lyg ir moku, tačiau gyvenu pas draugus, mat neturiu pakankamai pinigų savo būstui.
Buvau paprašyta kitą dieną atnešti savo draugų būsto nuomos sutartį bei jų laišką, patvirtinantį, kad gyvenu nurodytu adresu turėdama jų sutikimą. Išgalvoti draugai, tariamai suteikę man pastogę, negalėjo pateikti neegzistuojančios sutarties, tad teko suktis iš padėties kitaip. Ranka sukeverzojusi tariamo draugo leidimą gyventi jo tariamai nuomojamame name, grįžau į darbo biržą tikėdama, jog taip lengvai tikrai nepraslysiu.
Antrasis pokalbis, oficialiai pristatytas kaip mano gyvenamosios vietos bei mokesčių mokėjimo istorijos patvirtinimas, iš tiesų buvo atsakinėjimas į tuos pačius klausimus trečią kartą iš eilės.
Tokiu būdu gaudomi „pašalpų turistai“, mat, jei žmogus meluoja, jis negali taip pat meluoti tris kartus iš eilės ir kažkada vis tiek turi suklysti.
Neužsikirsdama pyškinau atsakymus su konkrečiomis sumokėtų mokesčių ir anksčiau uždirbtų pinigų sumomis, nuleidusi akis porinau, kad man labai gėda prašyti šios pašalpos, nes nesu Didžiosios Britanijos pilietė bei pirštu baksnojau į sąrašą darbo pokalbių, kuriuose apsilankiau dar prieš kreipdamasi pagalbos. Darbo biržos atstovė akivaizdžiai nustebo, kad taip greitai atsakiau į jos pateiktus klausimus, esą, kiti pašalpų prašytojai užtrunka iki dviejų valandų.
„Tai kad jūs trečią kartą klausiate lygiai to paties, nesuprantu, kodėl turėčiau užtrukti atsakydama. O gal galite man paaiškinti, kodėl nepakanka apie savo padėtį parašyti vieną kartą internete pildant prašymą, tenka kartoti tą patį keletą kartų?“ – paklausiau neiškentusi monotonijos.
Moteris maloningai nusiviepė ir atsakė nė neįsivaizduojanti, mat visi duomenys apie mane jau yra sistemoje. Tačiau puse lūpų, lyg sąmokslininkė, ji tyliai pašnabždėjo mananti, kad tokiu būdu gaudomi „pašalpų turistai“, mat, jei žmogus meluoja, jis negali taip pat meluoti tris kartus iš eilės ir kažkada vis tiek turi suklysti.
Atėjus laikui pristatyti gyvenamosios vietos patvirtinimą, skubiai padaviau savo pačios rašytą „draugo sutikimą“ ir, kaip buvau primokyta pašalpas gaunančių pažįstamų, pasakiau, kad draugai tiesiog nedavė man savo nuomos sutarties. „Kodėl nedavė?“ – nustebo darbuotojas. „Jei atvirai, nežinau... Gal jie jos neturi“, – porinau vartydama akis ir tęsdama žodžius lyg kramtomosios gumos juostelę.
Man buvo pranešta, jog mano prašymas bus svarstomas ir po poros savaičių turėčiau gauti pranešimą, ar jis buvo patenkintas. Pranešimą gavau anksčiau, laiške buvo nurodyta, kad pašalpa man nebus skiriama, mat nesu tinkama kandidatė jai gauti. Kitą dieną gavau pranešimą, jog atsižvelgiant į mano gyvenimo sąlygas bei susiklosčiusią situaciją pašalpa visgi bus skiriama.
Jei prieš keliaudama į pirmąjį pokalbį nebūčiau iš banko sąskaitos išsiėmusi visų pinigų bei pateikusi tikslių duomenų apie savo gyvenamąją vietą, bedarbio pašalpa man, greičiausiai, nebūtų skirta.
Darbuotojų nuostaba, kad rodau iniciatyvą ieškodama darbo bei puikiai susikalbu anglų kalba, rodo, jog dažniausiai pagalbos prašo, švelniai tariant, kitokio tipo žmonės. Besikartojantys klausimai apie dabartinę ir ankstesnę situaciją išduoda nepasitikėjimą pašalpų prašinėtojais.
Atrodo, jog Jungtinės Karalystės socialinė sistema veikia abipusio nepasitikėjimo principu – gavėjai nepasitiki vyriausybe, mat pasakydami visą tiesą paramos gali ir nesulaukti, o vyriausybė, suprantanti, kad yra vedžiojama už nosies socialiai remtino visuomenės sluoksnio, bando išvengti apgavysčių.
