Įprastą darbo dieną, 16.30 val., atvykome prie vaikų darželio, įsikūrusio sostinės Žvėryno rajone. Nusprendėme pasivaikščioti tvora apjuostoje jo teritorijoje ir pasižiūrėti, ar į mus – prašalaičius – bus atkreiptas dėmesys.
Varteliai – praviri, tad, kartu su vaikų pasiimti ateinančiais tėvais, patenkame į darželio kiemą. Penketas mažamečių gainioja vienas kitą ant žolės, laksto aplink gėlynus, tačiau, apsižvalgę aplink, nepastebime jokio suaugusiojo.
Pasiūlėme važiuoti kartu
Priėję prie grupelės vaikų – pasisveikiname ir paklausiame, kokie jų vardai. Šie susižvalgo, akimirkai sustingsta, bet, išvydę mūsų šypsenas, – įsidrąsina ir garsiai ištaria savo vardus, kurie šiame reportaže, kaip ir jų tėvų vardai, yra pakeisti.
Vieną iš vaikų, ketverių-penkerių Tomą, raginame važiuoti kartu – esą mama paprašė, kad jį pasiimtumėme iš darželio ir nuvežtumėme iki jos darbo. Tačiau vaikas akimoju „pastatė mus į vietą“, atrėždamas, jog mama ką tik pati atvyko į darželį ir šiuo metu kalbasi su auklėtoja, o jis tiesiog laukia, kada mama išeis.
„Justai, apsirenk“
Nieko nepešę nuvykome į kelis Žirmūnų rajone esančius lopšelius-darželius. Keletą tėvų, sutiktų pakeliui pas savo vaikus, įkalbėjome prisidėti prie šio eksperimento – jie sutiko pasakyti ir vaikų, ir savo vardus, norėdami įvertinti, kaip darželio auklėtojos reaguos į nepažįstamą veidą ir jo prašymą leisti pasiimti vaiką.
Prie pirmojo Žirmūnų darželio sutikta šešiamečio Justo mama Laura buvo įsitikinusi – tikrai nepavyks. „Auklėtoja vaiką iš grupės su kitu žmogumi išleidžia tik tada, jei iš anksto pranešu, kad šįvakar jį pasiims močiutė, sesuo ar kas nors kitas“, – „15min“ žurnalistams paaiškino moteris ir pridūrė, kad jos sūnus – guvus, protingas, todėl su nepažįstamuoju niekur neis.
Tačiau nusprendėme pamėginti ir, pravėrę darželio grupės duris, garsiai ištarėme: „Labas vakaras. Ar Justas jau pasiruošęs? Laura paprašė, kad jį parvestumėm namo.“
Auklėtoja, sėdinti prie lango ir skaitanti žurnalą, pakėlė akis į mus, pasidairė po grupę, kurioje apie 17 val. žaidė iki dešimties vaikų, ir linksmai sušuko: „Justai, apsirenk.“ Auklėtojos akys vėl prilipo prie žurnalo. Bet Justas rengtis neskubėjo.
„Kas tu?“ – priėjęs paklausė šešiametis, o įtarus jo žvilgsnis aiškiai atspindėjo nepasitikėjimą ir abejonę. Kelis kartus išklausęs mūsų tikinimus, kad esame Lauros draugai, vaikas apsisuko ir eidamas atgal į grupę suniurnėjo – „niekur neisiu“.
Grupėje – dvi Vaidos
Kad auklėtoja yra mažesnis barjeras nei vaikas, pamatėme ir kitame Žirmūnų darželyje. Prie jo sutikta Gabrielė taip pat panoro sužinoti, ar jos dukra – penkiametė Vaida – čia yra saugi.
Į darželio pastatą patekome pro elektroninę spyną turinčias duris, kurios prasivėrė vos paspaudus įleidimo mygtuką. Už durų likusi mama paaiškino, kad tokiu metu, apie 17.30 val., niekas nebeklausia, kas ir ko atėjo – tėvai eina vienas paskui kitą, todėl darželio darbuotojos juos taip paprastai ir įleidžia.
Pasižvalgę viduj, apžiūrėję vaikų spinteles, pabeldėme į grupės duris. „Sveiki, atėjome Vaidos“, – šyptelime jaunai auklėtojai, į dėžes dėliojančiai žaislus. Paklaususi, kas esame, ir išgirdusi, jog mama Gabrielė – pusseserė, auklėtoja tarsi leido suprasti, kad vaiką išsivesti galėsime. Tačiau po kelių akimirkų susiduriame su netikėtu „tačiau“.
„Kurios Vaidos?“ – pasiteirauja auklėtoja ir netrukus jai tenka atskleisti, ką iš tiesų čia veikiame. Mažametės mama vėliau juokdamasi atsiprašė neprisiminusi, kad šioje grupėje Vaidos yra dvi.
„Ar pažįsti šį dėdę?“
Apie 18 val. sustojome prie dar vieno darželio – Naujamiestyje. Neilgai palaukę, pasisveikiname su Artūru – šį darželį lankančio keturmečio Ryčio tėvu, sparčiu žingsniu atėjusiu pasiimti sūnaus.
Geranoriškai nusiteikęs vyras mums nupasakoja, kaip patekti į vaikų grupę – laiptais pakilti į antrą aukštą ir sukti kairėn. Jis paprašo, kad sūnaus neišgąsdintumėm, tačiau, kaip ir anksčiau sutikti tėvai, abejoja, ar auklėtoja išleis Rytį su nepažįstamuoju. Tačiau šis „tačiau“ šį kartą nepasitvirtino.
„Ryti, tavęs atėjo tėčio draugas“, – pasisukusi į kelis grupėje dar buvusius vaikus ramiu balsu pranešė auklėtoja. Į rūbinę atėjusio vaiko ji dar paklausė, „ar pažįsti šį dėdę?“, bet vaiko atsakymo nesulaukė ir vietoj jo išklausė mūsų šmaikščiai ištariamą „kur gi nepažįsta“.
Rūbinėje likome su vaiku. Keturmetis parodė, kur yra jo spintelė. Nusikabinęs striukę, mėgino apsivilti pats, tačiau niekaip nepataikė į rankovę. Pasisiūlėme padėti. Vaikas nedrąsiai sutiko, bet vėliau noriai ištiesė ranką laiptais leidžiantis žemyn.
Išsivedėme jį iš darželio ir grąžinome į tėvo rankas. Šokiruoto, kad taip galėjo atsitikti.
Vaikai tampa aukomis
2002 m. Suomijoje 54-erių vyras iš vaikų darželio pagrobė penkerių metų berniuką. Po vaizdo įrašų peržiūros ir aštuonias valandas trukusių paieškų policijos pareigūnai sveiką ir fiziškai nenukentėjusį vaiką surado paliktą parke. Psichine liga sergantis vyras nesugebėjo paaiškinti, kodėl pagrobė mažametį.
2005 m. Meksikoje 60-ties moteris pateko į vaikų darželį pietų miego metu. Auklėtojos išgirdo pažadintų vaikų verksmą ir atbėgusios pamatė, kad vieną vaikų moteris mėgina uždusinti. Mergaitė rimtesnių sveikatos sutrikimų išvengė, o moteris nuteista už pasikėsinimą nužudyti.
2009 m. Belgijoje peiliu ginkluotas 20-metis užpuolikas įsiveržė į vaikų darželį ir nužudė 2 vaikus, auklėtoją, dar 10 vaikų sužeidė. Suimtojo kišenėje policija rado lapelį su dar vieno vaikų darželio adresu.
2010 m. Kinijoje 26-erių vyriškis vaikų darželyje 3 vaikus nužudė ir dar 3 sužeidė. Per šį išpuolį buvo sužeistos ir 4-ios vaikus ginti mėginusios auklėtojos. Tais metais Kinijoje fiksuoti penkti panašūs atvejai – iš viso nužudyta 15 vaikų, beveik 100 buvo sužeisti.