Keturiolika, atidavusių savo gyvybę už Lietuvą, tūkstančiai, stovėjusių prie svarbiausių tėvynės pastatų, atsidūrusių akistatoje su mirtimi, neįtardami, kad tai gali būti paskutinė diena, nebėgo, neišsigando, negrįžo namo, nepasakė: ,,Man baisu, tegina kažkas kitas“.
Susikabinę garsiai dainavo. Savo tikėjimu jie iškovojo laisvę, įveikė žudymo ir griovimo mašinas, įrodė – Lietuva turi būti laisva! Pasaulis matė mūsų ašaras, pasaulis girdėjo, kaip dvyliktokas išėjo iš namų ginti savo šalies ir niekada nebegrįžo, kaip jauna mergina suvažinėta tanko be galo norėjo gyventi. Mes negalime pamiršti to, kas vyko 1991 metais, mes negalime pamiršti nei vieno gynusio savo šeimą, draugus, tėvynę. Mes negalime pamiršti žuvusių, nes jų dėka šiandien galime klausytis lietuviško radijo, dainuoti, mokytis. Ir jeigu vieną dieną visa tai pasikartotų, nesusimąstydami stotume į kovą už savo šalies laisvę ir nepriklausomybę!
Išreikšdama savo pilietinę pareigą Vilniaus Balsių pagrindinė mokykla jau ketvirtus metus iš eilės uždega daugiau nei du tūkstantčius žvakučių, kurias atneša mokyklos mokiniai, Balsių bendruomenės nariai. Iš jų sudėlioja žodžius arba heraldikos fragmentus, simbolizuojančius Lietuvą, laisvą ir nepriklausomą jau dvidešimt ketverius metus. Pirmoji pamoka skiriama laisvės gynėjams atminti. Mokykloje kabo plakatas, kuriame vaizduojami tos dieno įvykiai, išjungtos šviesos koridoriuose, groja patriotinė muzika, visi laikosi rimties. Tradiciškai kabo milžinišką Lietuvos trispalvė.
Aš dažnai pagalvoju, kas gi Tu esi, mano Tėvyne? Kodėl tavo vaikai tokie keisti, tokie savotiškai užsispyrę? Iš kur toji didelė pasipriešinimo jėga teka.
,,Aš dažnai pagalvoju, kas gi Tu esi, mano Tėvyne? Kodėl tavo vaikai tokie keisti, tokie savotiškai užsispyrę? Iš kur toji didelė pasipriešinimo jėga teka?
Aš jaučiu, jog aš savo kraštą pamilstu vis labiau ir labiau. Jeigu man šiandien kas pasiūlytų laisvę Amerikoj, aš neišvažiuočiau. Geriau žūti čia garbingai kovojant, negu rankas sudėjus laukti kažko iš kažkur nukrintant. Pagaliau mūsų kraujas nenueis veltui. Mes turėsime teisę visiems žiūrėti tiesiai į akis, nes mes savo tėvynės neapleidom. Na, ir kas gi mus nugalės, jei mes mirti nebijom, jeigu mes nugalėjome ir mirtį...”
Lionginas Baliukevičius-Dzūkas. Partizanų nuotaikos. Ištrauko iš dienoraščio.
