„Dėmesio centre“ – Aplinkos apsaugos ministras Valentinas Mazuronis, savaitraščio „Veidas“ apžvalgininkas Audrius Bačiulis ir Žygaičių miestelio bendruomenės pirmininkas Jonas Nairanauskas.
 |
| Aplinkos ministras Valentinas Mazuronis |
– Pone ministre, kokias teises ir pareigas įgis bendrovė „Chevron“ po to, kai Vyriausybė patvirtins konkurso rezultatus?
– Džiaugiuosi, kad komisija padarė tai, ką turėjo padaryti. Teisiškai patvirtino rekomenduojamą konkurso nugalėtoją, Vyriausybė turi patvirtinti šį sprendimą. Komisija ir negalėjo kitaip pasielgti, nes tebuvo vienintelis dalyvis. „Chevron“ atitiko visus kriterijus. Po Vyriausybės patvirtinimo per trisdešimt dienų „Chevron“ turėtų įmokėti tam tikrą įnašą, kurį jis pats nurodė konkurso sąlygose.
– Kokia tai suma?
– Dabar negalėčiau to pasakyti, kol Vyriausybė nepatvirtino. Tai yra komercinė paslaptis.
– Na, bet kokiu atveju – tai šimtai tūkstančių ar milijonai?
– Tai – tikrai didelė suma.
Koks gali būti teisėtumas, kai komisijos nariai jau iš anksto žinojo politinės tarybos sprendimą, kad turi būti nugalėtojas „Chevron“?
– Didelė – lyginant su jūsų atlyginimu ar su valstybės pajamomis?
– Tikrai didelė lyginant su valstybės pajamomis. Ženkli suma, bet tikrai nenoriu būti apkaltintas, kad šneku, kol nepaskelbti rezultatai. Po to, per devyniasdešimt dienų nuo komisijos paskyrimo, Geologijos departamentas su „Chevron“ turi sudaryti sutartį ir bus išduota licencija, vadovaujantis įstatymais naudotis žemės gelmėmis, išskiriant žvalgybą ir gavybą.
– Pone Jonai, ką darysit?
– Visų pirma, turiu paprieštarauti ministrui, kuris labai aktyviai čia stengiasi, tik, aišku, ne ginti aplinką, o atvirkščiai. Nėra jokio teisėtumo. Visa tai yra daroma pažeidžiant mūsų Konstituciją. Juk ten aiškiai pasakyta, kokius chemikalus galima ir negalima terpti į žemę. Koks gali būti teisėtumas, kai komisijos nariai jau iš anksto žinojo politinės tarybos sprendimą, kad turi būti nugalėtojas „Chevron“. Antras dalykas, buvo daromas spaudimas ir iš ministro pusės. Juk geologijos tarnybos vadovas nusišalino turbūt ne be ministro įsikišimo. Jis per daug žinojo ir suvokė, kad daromas absurdas.
– Tai ką jūs darysit, pone Jonai? Tai, ką kalbate, – vertinimas, o veiksmai?
– Dabar reikia apsvarstyti su žmonėmis, kas čia yra atsitikę. Prisipažinsiu – žmonės labai tikėjo, kad tai neįvyks. Ypač po to, kai mitinge išėjęs premjeras pats patikino, kad prieš žmonių valią nieko nebus daroma. Tačiau, kaip matote, veiksmai vyksta prieštaraujant žmonių valiai.
 |
| Jonas Nairanauskas |
– Pone ministre, pagal teisės aktus derinti su vietos atstovais reikia, ar ne? Su kuo jūs derinsit – ar su bendruomene, ar su rajono savivaldybėmis?
– Pirmiausiai, aš labai džiaugiuosi, jeigu kažkam kelia dvejonių šio konkurso teisėtumas. Kviečiu išsiaiškinti iki galo – ar per teismus, ar kitomis priemonėmis, nes aš nematau jokio neskaidrumo. Jeigu kalbame apie derinimus, tai mūsų įstatymai labai aiškiai pasako, kas atstovauja tos savivaldybės piliečiams. Tai – teisėtai išrinkta valdžia – tarybos nariai. Kai bus atliktas poveikio aplinkai vertinimas, jis privalės būti derinamas su savivaldybės taryba. Bendruomenes aš gerbiu ir myliu, kaip ir poną Joną. Tiesa, nežinau, kiek jo bendruomenė jį palaiko, girdžiu visokių nuomonių ir atsiliepimų. Taigi bendruomenių nuomonė yra svarbi, bet žinom, kad ir trys žmonės jau gali registruoti bendruomenę, tik klausimas, ar tokios bendruomenės gali atstovauti visų gyventojų interesams.
– Kitas ne mažiau įdomus dalykas. Daugelis gyventojų, ypač dažniau važiuojantys automagistrale Vilnius – Klaipėda, turbūt pastebėjo įspūdingus reklaminius stendus su interneto puslapio skalūnai.info reklama. Šis puslapis skirtas informacijai prieš skalūnų dujas. Pone Bačiuli, jūs aiškinotės, kas už to stovi.
– Oficialiai šį tinklalapį registravo pilietis Pavelas Larkinas. Vilnietis, užsiimantis lyg fotografija, lyg vegetariško maisto platinimu, lyg gyvenimo mokymu.
– Jūs pažįstamas su šiuo vyru, pone Jonai?
– Gal iš matymo pažįstu, bet nei vardo nei pavardės nežinau. Pripažinkim, kad šitas pasipriešinimas yra ne Žygaičių problema, tai yra regiono ir Lietuvos žmonių problema. Ir čia dalyvauja visokie judėjimai. Aš nefiltruoju, nors ir rudos mano akys, kiaurai žmonių nematau ir nesprendžiu, kas dalyvauja šiame judėjime. Jeigu jie elgiasi tinkamai, tai jie yra mano draugai. Jeigu kas nors atsitinka negero, tai jau yra jų problema.
Labai akivaizdu, kad kovą prieš skalūnų dujų gavybą Lietuvoje vykdo Rusijos suinteresuoti asmenys – ar jie susiję su Gazpromu, ar su Rusijos vyriausybe. Juk skalūnų gavyba tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje ar ypač Ukrainoje yra peilis „Gazprom“ po šonu.
– Pone Bačiuli, grįžkime prie Pavelo Larkino.
– Faktas, kad tas žmogus yra baigęs Kaune vedamus neurolingvistinio programavimo kursus. Čia toks gudrus pavadinimas šiaip jau smegenų plovimo mokymui. Tuos kursus jam vedė Rusijos federacijos užsienio žvalgybos akademiją baigęs karininkas. Tai yra kadrinis Rusijos žvalgas, kuris apmokė poną Larkiną. Nežinau, galima sakyti, kad ponas P. Larkinas – viso labo norėjo pasimokyti gyvenimo mokymo pas tą Rusijos žvalgą. Ir tai, kad registravo tą interneto svetainę prieš skalūnus, tai dėl to, kad mėgsta vegetarišką maistą. Bet žinote... Būkim „biedni“, bet teisingi.
– Stebuklų nebūna?
– Taip, stebuklų nebūna. Kaip ir nebūna buvusių KGB‘istų.
– Tai kokia jūsų išvada iš tos informacijos, kurią jūs turite?
– Labai akivaizdu, kad kovą prieš skalūnų dujų gavybą Lietuvoje vykdo Rusijos suinteresuoti asmenys – ar jie susiję su Gazpromu, ar su Rusijos vyriausybe. Juk skalūnų gavyba tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje ar ypač Ukrainoje yra peilis „Gazprom“ po šonu.
– Pone Jonai, ar jūs esate susipažinęs su tuo tinklalapiu?
– Ne, net nežiūrėjau ir nesu įsigilinęs. Tik noriu pasakyti, kad visuose judėjimuose, kokie bebuvo, visada prisiplaka arba pritampa visokių judėjimų, kurie nori save išreikšti. Tokių žmonių yra daug. Visuomenėje įtampa yra gana didelė ir visko atsiranda. Tai nereiškia, kad jeigu Žygaičiai kovoja būtent už savo teritoriją, nereikia prie jų pritapatinti visų kitų.
– Pone Jonai, ar ne jūs sakėte, kad jeigu leisime skalūnų dujų gavybą, tai per Šiaulių oro uostą NATO lėktuvai atveš netikrinamus nuodus? – A. Bačiulis paklausė J. Nairanausko.
– Taip, tokią prielaidą galima padaryti. O kodėl ne? Ministras ir dabar šneka, kad pas mus yra priimti įstatymai, kurie puikiai viską patikrina. Kokiu būdu bus patikrinta? Nėra net tarnybų, kurios užtikrintų. Nėra poįstatyminių aktų.
– Tęsiant temą apie pinigus. Vieno tokio 200 kvadratinių metrų reklaminio stendo laikymas automagistralės dešinėje pusėje, kur geriau matosi, per mėnesį kainuoja 8 tūkst. litų, plius PVM.Dar apie 3 tūkst. litų kainuoja stendo pakabinimas ir nukabinimas. Iš viso susidaro keliolika tūkstančių litų per mėnesį. Pone ministre, kaip jums atrodo, kas tai finansuoja?
– Man tikrai daugelis aspektų šioje situacijoje nepatinka. Galime kalbėti ir apie šiuos stendus, ir apie rašomus laiškus V. Putinui ir A. Lukašenkai ar B. Obamai. Visa tai man tikrai nepatinka, bet nenoriu to vertinti ar pradėti politikuoti. Viskas yra įtvirtinta įstatymais. Bet kokios cheminės medžiagos prieš naudojant turės būti patikrintos, yra įkurta ir tuo užsiimsianti agentūra. Jeigu kam nors atrodo, kad įstatymuose kažko trūksta –pažiūrėkim, įdėkim. O jūs (žygaičiai – lrt) kalbate apie visai kitus dalykus, visai neaišku kam atstovaujate. Tuomet iš tikrųjų, gerbiamas Jonai, nepykit, atsiranda toks įspūdis, kad visą tą kampaniją „prieš“ kažkas „stumia“.
– Pone Jonai, sakote, kad esate aktyvus pilietis. Tai kaip jums atrodo, kas moka už tuos reklaminius skydus? Jums, kaip piliečiui, nekyla klausimų?
– Aš neturiu teisės nieko įtarinėti. Šitie dalykai man yra nežinomi ir aš į juos nesigilinau. Man rūpi tai, kas susiję su mūsų judėjimu. O kuo užsiima kiti – ne mano reikalas. Tokius dalykus galima ir suvaidinti. Tie pinigai (už kuriuos perkama reklama – aut. past.) nei su manimi, nei su mūsų bendruomene niekaip nesusiję.
– Pone V. Mazuroni, jūs pats tikėjotės tokios aktyvios kovos informaciniame lauke?
– Iš tiesų iš pradžių buvo ir neaiškumų, ir klausimų. Jų tebėra. Diskusijos vyksta daugelyje šalių, taip pat ir Europos Sąjungoje. Diskutuojame su kitais ministrais. Vienos valsybės pasirenka vienas pozicijas, kitos – kitas. Aš manau, kad mums, Lietuvai, kai esame tokia energetinė sala ir stovime šiandien tik ant vieno vamzdžio, turėti kitą pasirinkimą – tai jau yra didelis energetinės nepriklausomybės pasiekimas. Žinome rinkos kainą ir ji pasidarys reali. Pensilvanijoje, kur pirmoje vietoje yra žemės ūkis ir turizmas, ieškant skalūnų atsirado darbo vietų, atsirado nauja infrastruktūra, ekonomika pakilo. Niekaip nesuprantu, kodėl ponas Jonas ir jie (bendruomenė – lrt) nenori, kad jų regionas ir žmonės gyventų geriau.
Bet kokios cheminės medžiagos prieš naudojant turės būti patikrintos, yra įkurta ir tuo užsiimsianti agentūra. Jeigu kam nors atrodo, kad įstatymuose kažko trūksta –pažiūrėkim, įdėkim.
– Jūs sakote, kad ministras jums seka pasakas?
– Tai aišku. Jūs klausiate, kas inicijuoja mus, o kas inicijuoja antrą pusę? Pažiūrėkim, kas pakvietė ministrą į Pensilvaniją pažiūrėti, iš kur vyksta kiti dalykai. Kas finansuoja žurnalistus, kurie šneka už skalūnus? O ambasada ten yra kieno, ne amerikiečių?
– Na, ambasada kol kas vis dar Lietuvos.
– A.Bačiulis: ponui Jonui noriu užduoti klausimą. Jis sako, kad kovoja ne prieš skalūnų dujas, bet prieš hidraulinį ardymą. Šiandien kaip tik gavau 2001 m. straipsnį apie naujieną lietuviškos naftos gavybos pramonėje – hidraulinį ardymą. Šis būdas naudojamas jau mažiausiai dvylika metų. Ponas Jonas dvylika metų nekovojo prieš hidraulinį skaldymą išgaunant naftą. Dabar atėjo skalūnų dujos ir ponas Jonas tapo didžiuoju kovotoju prieš šį metodą.
– J. Nairanauskas: Taip, hidraulinis skaldymas buvo, bet jis irgi buvo pažeidžiant mūsų senąjį gelmių įstatymą. Keista, kad dabar ministras kalba kaip čia viskas bus saugu, o kur tuomet žiūrėjo aplinkosaugininkai? Teršė viską ir niekas nieko nematė. Ir dabar bus tas pats, kai visi po ministro padu.
– Pone A. Bačiuli, kažkoks keistas kvapas šitoje istorijoje yra?
– Yra toks vienas pilietis, kuris man sakė, kad pažįsta du paprastus vyrukus, kurie už savus pinigus užsakė tuos plakatus, kaip geri žmonės. Sakau, būk mielas, duok man jų vardus, pavardes, aš susisieksiu. Sakė neduos, nes jie bijo būti apšaukti Rusijos agentais. Tai jeigu žmogus yra pasiturintis ekologas, kuris iš savo kišenės užsako tokius plakatus, tai kas jam trukdo viešai pasakyti savo vardą ir pavardę. Mes sakom, kad tai kvepia Rusijos užsakymu, tai ateik, žmogau, ir pasakyk, kad toks nesi.
