Ryšių su visuomene klausimais I.Šimonytei nuo Vyriausybės kadencijos pradžios 2020 metais patarinėjusi R.Jakilaitienė premjerės komandą paliko nuo rugsėjo 1 dienos.
Ji aiškino, kad apsisprendimui nebeužimti politinio pasitikėjimo pareigų įtaką turėjo vyro Edmundo Jakilaičio karjeros planai – jis grįžo dirbti žurnalistinio darbo.
Yra, kas talkina
Pasak Vyriausybės komunikacijos departamento Ryšių su visuomene ir žiniasklaida skyriaus atstovų, ministrės pirmininkės atstovo spaudai pozicija šiuo metu yra laisva – žiniasklaida bus informuota, kai tik atstovas bus paskirtas.
„Kaip įprasta, į visus dalykinių žinių reikalaujančius žiniasklaidos paklausimus padeda atsakyti atitinkamą sritį kuruojantys ministrės pirmininkės patarėjai arba Vyriausybės kanceliarijos patarėjai ir specialistai, komunikacijos procese, įskaitant ir atsakymus į asmeniškai ministrei pirmininkei adresuojamus klausimus, dalyvauja ir Vyriausybės komunikacijos departamento Ryšių su visuomene ir žiniasklaida skyrius“, – atsakyme teigė Vyriausybės kanceliarijos atstovai.
-
„Gaisrai dega“, o Vyriausybei vėl striuka su komunikacija: krizė užklupo netikėtai, nors matyti buvo iš toli
-
Opozicijos radare – nauji „prasti ministrai“: galimų interpeliacijų eilė vis ilgėja, akys nukrypo ir į A.Armonaitę
-
I.Šimonytė opozicijai: galbūt paprasčiau interpeliuoti visą Vyriausybę, nei penkis atskirus ministrus?
Be galo svarbi pareigybė
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesoriaus Lauro Bielinio teigimu, atstovo spaudai pareigybė yra be galo svarbi.
Jis pažymėjo, kad šiuolaikiniame informacinių technologijų pripildytame pasaulyje komunikacinis signalas turi būti labai tikslus, aiškus ir suprantamas daugumai.
„Todėl atstovas spaudai iš tikrųjų atlieka būtent tą funkciją, kad sudėtingas problemas, kurias sprendžia, tarkime, šiuo atveju Vyriausybė, išverčia į žmogišką kalbą ir pateikia prieinamoje stilistikoje visuomenei.
Suprantama, kad ir premjerė, ir ministrai – žmonės išsilavinę, žino, ką kalbėti, kaip kalbėti, bet jie tikrai neturi laiko suvokti tuos emocijų ir tendencijų srautus, kurie yra visuomenėje. Tą daro kaip tik atstovas spaudai ir todėl jis pritaiko, modifikuoja bet kokį sprendimą, bet kokį Vyriausybės veiksmą visuomenės supratimui“, – komentavo jis.
Pasak L.Bielinio, tiesioginis premjerės kalbėjimas kartais gali būti ne taip suprastas, išgirstas kaip painus arba emociškai netikslus, galbūt net įžeidžiantis ir panašiai.
Dėl to Vyriausybė gali turėti daug problemų, nors jos daromi sprendimai galbūt ir logiški.
Kalbėdamas apie I.Šimonytės komunikaciją šiame kriziniame fone, politologas sakė pritariantis ekspertams, teigiantiems, kad šioje vietoje yra striuka.
Jis svarstė, kad gal premjerė pervargusi, sutrikusi ar neturi laiko geriau susimąstyti apie tai, kaip komunikuoja.
„O gal visa tai sumoje ir sudaro tokį foną arba tokią jos kalbėjimo charakteristiką. Tai išties skamba kaip, nesakyčiau, arogantiškas, bet pakankamai sausas kalbėjimas, kuris visuomenei nepatinka.
Manyčiau, kad I.Šimonytė, ko gero, tiesiog nespėja ir dėl to nesugeba laiku ir tiksliai komunikuoti su artimąja aplinka bei, natūralu, su visuomene“, – mano L.Bielinis.
Tiesmuka politikė
Ar pastebima, kad I.Šimonytė dirba be atstovo spaudai, komunikacijos eksperto Arūno Armalio teigimu, gali pasakyti žiniasklaidos atstovai, pirmiausia pajuntantys komunikavimo pokyčius, jeigu jų yra.
Jis pats, kaip informacijos vartotojas, premjerę mato nuolat – naujienų portaluose, televizijoje ir panašiai. Jam informacijos netrūksta.
„Ar jums darbas pasikeitė, galite atsakyti tik jūs. Ar reikalingas yra tokiai pareigybei atstovas spaudai? Tai vienareikšmiškai. Ir yra reikalingas ne tik atstovas spaudai. Tokiai pareigybei yra reikalingi bent du žmonės, dirbantys komunikacijoje – tai yra patarėjas komunikacijai ir atstovas spaudai. Nes tai yra skirtingos pareigybės.
Patarėjas kartu su tokiais politikais, kaip Vyriausybės, Seimo vadovai, prezidentas, strateguoja, kartu derina pozicijas. O atstovas spaudai dažniausiai turėtų būti tas žmogus, kuris yra kaip informacijos dispečeris – gauna užklausas iš jūsų, paruošia atsakymus, kiek tai yra reikalinga su premjerės pagalba, kiek – kanceliarijos pagalba“, – aiškino komunikacijos ekspertas.
Ar reikalingas yra tokiai pareigybei atstovas spaudai? Tai vienareikšmiai.
Politikai su žiniasklaida bendrauja ir tiesiogiai, komunikuoja, pavyzdžiui, socialiniuose tinkluose. A.Armalis sakė, kad tai yra gerai.
Tačiau kasdienėje komunikacijoje tam esą reikalingas ir patarėjas, ir atstovas spaudai.
Kodėl premjerė tris savaites dirba be atstovo spaudai, anot eksperto, pasakyti sunku.
Juolab kad partija, kuriai atstovauja I.Šimonytė, kaip pastebėjo jis, tikrai turi resursų surasti patikimą ir profesionalų komunikacijos specialistą.
„Tai tikrai keista, kodėl neranda. Vienas dalykas, be abejo, kad žmonės, išmanantys šią sritį, nebeskuba į viešąjį sektorių, nes tai nėra lengvas darbas, o atlyginimas nėra konkurencingas.
Aš manau, kad žmogus, kuris turi tokią kompetenciją, kad galėtų būti premjerės atstovu spaudai arba patarėju, arba du viename, kaip buvo R.Jakilaitienė, pas premjerę gauna turbūt 60 proc. to atlyginimo, kurį su tokia kompetencija gautų privačiame sektoriuje“, – minėjo jis.
Vyriausybei priekaištaujama, kad komunikacija dabartinės energetinės krizės fone šlubuoja.
Be to, I.Šimonytei, pavyzdžiui, prikišta arogancija, mat rugpjūtį kalbėdama apie „Perlas energija“ atvejį ji, be kita ko, aiškino, kad ir patys gyventojai turėjo rinktis atsakingiau, įvertinti ne tik kainą.
A.Armalio teigimu, vienas dalykas – komentuoti komunikaciją idealiomis sąlygomis, pagal vadovėlinius dalykus. Kitas – kada gyvenimo realybė koreguoja tam tikrus reikalus.
Kalbėdamas apie aroganciją, ekspertas pabrėžė, kad šis žodis dažnai painiojamas su tiesmukumu, nevyniojimu į vatą.
Jo nuomone, I.Šimonytė vienareikšmiškai neturėjo pasakyti minėto sakinio.
„Jis liko istorijoje taip, kaip ir Andriaus Kubiliaus „diržų veržimaisi“. Iš to, kad po kiek laiko mes jį aptarinėjame, tai matome, jog buvo galima geriau apsieiti. Bet tai ne pirmas ir, man atrodo, ne paskutinis premjerės sakinys, kurį aptarinės – ar tai buvo arogantiškas, ar ne arogantiškas.
Mes turime pakankamai tiesmuką politikę, kuri taip komunikavo ir būdama ministre daugiau kaip prieš dešimt metų, ir būdama Seimo nare, ir būdama premjere. Tai I.Šimonytė nesikeičia ir stebėtis nereikėtų, kad ji išlieka tokia, kokia yra“, – įvertino A.Armalis.
Jis akcentavo, kad prasidėjus karui Ukrainoje premjerė ir Vyriausybė pademonstravo, kaip operatyviai geba komunikuoti.
Tuo metu Vyriausybės rūmuose kasdien vyko spaudos konferencijos, kuriose dalyvaudavo I.Šimonytė, kiti atsakingi asmenys.
„Kodėl ta tradicija nutrūko, sunku pasakyti, nes čia būtų buvęs idealus modelis. Aš suprantu, kad premjerė kiekvieną dieną spaudos konferencijose negali rodytis. Bet tam yra pakankamai nemažas Vyriausybės aparatas.
Jeigu būtų premjerės patarėjas ar patarėja, galėtų ir būti tas, vadinkime, komunikatorius, kuris perduoda premjerės poziciją. Taip, kaip prezidento poziciją perdavinėja jo vyriausiasis patarėjas arba vienas iš patarėjų“, – komentavo komunikacijos ekspertas.
