Aš su ožkom pasilsiu
Tai dar aštuoniasdešimctreci metai aina. Cikra dzūkė aš. Kaibuciuosna gimus. Nebuvo ty nei alektros, nieko. Tai mama acikelia ryti, pečių duonkepį užkuria. Kad nereikt nei balanos, nei lampos. Ba lampos smyrda tas parafinas. Tai užsikuria pecių, nuog ugnies matos kuodelis ir verpia. Verpė ir verpė, ir verpė mama viskų. Ir linus sėjo, ir mynė. Ir audė iš linų ranšluoscius, ir divanus. Ir aš moku ausc, alia jau seniai audiau. Po to Kaibucius nugriovė ir dar šic miški gyvenu.