Vokiečių žurnalistė Laura Höflinger viešėjo pas Švedijos tyrinėtoją Andersą Stigebrandtą ir aprašė jo sumanymą „reanimuoti“ Baltijos jūrą.
Viena didžiausių Baltijos jūros problemų – deguonies trūkumas. Į jūrą patenka daugybė teršalų, pramoninių nuotekų ir kitų šiukšlių. Trąšose esančios maistingosios medžiagos, nuotekų dumblas ir skystos trąšos, skatina dumblių augimą. Kai dumbliai numiršta, nugrimzta į jūros dugną, mikroorganizmų, kurie naudoja gilumose esantį deguonį, pagalba suyra. Tuo metu žuvims, midijoms ir vėžiagyviams deguonies pristinga, tad jūros gyvūnai iš deguonies neturtingų vandens plotų tiesiog dingsta.
Byjfordo pakrantė, esanti Švedijos vakarinėje dalyje, tapo mokslininko eksperimentų lauku. Šioje vietovėje yra didžiausia kada nors žmogaus sukurta „mirusi“ jūra, apimanti apie 60 tūkstančių kvadratinių kilometrų Baltijos jūros dugno. Per daugybę metų į šį pusiau uždarą fiordą sutekėjo apie 20 mln. tonų azoto ir 2 mln. tonų fosforo
Mokslininko A.Stigebrandto sumanymas – į fiordą deguonies pripumpuoti siurbliais. Jo idėjos užmojai gerokai platesni – vėliau tokį projektą jis nori realizuoti visoje Baltijos jūroje.
Dideli planai
Jo du kolegos užšoka ant plausto, kurį prilaiko inkaras, šalia galima pamatyti du siurblių sraigtus, kurių dydis kaip betono maišyklių. Jie sukasi vandens paviršiuje ir vandens mases stumia į vandens gilumas.
Šioje vietoje fiordas yra maždaug 40 metrų gylio. Netoli nuo kranto gylis staiga padidėja, nes baseine suformuotos panašios sąlygos, kokios realiai egzistuoja Baltijos jūroje. Joje iš tiesų vandens paviršiuje deguonies yra daugiau, o druskos mažiau, o gelmėse – atvirkščiai. Dėl druskos kiekių skirtumo šiems dviem sluoksniams apskritai vargu ar įmanoma natūraliai susimaišyti.
Propeleriams sukantis ir burzgiant siurbliai vandens sluoksnius ima lėtai maišyti, į gilumas panardindami daugiau deguonies turinčio vandens. A.Stigebrandtas tikisi ir kito poveikio: kuomet deguonis pasiekia jūros dugną, jis padeda „surišti“ ten esančius fosfatus, kurie itin kenkia jūros ekosistemai ir jos dugno gyventojams, tad fosforo kiekis turėtų sumažėti.
Kitas žingsnis – mokslininkas norėtų siurblius išbandyti Baltijos jūroje, pageidautina, kad jie būtų varomi vėjo. Švedijos valdžios institucijos parėmė jo eksperimentą ir tam skyrė 230 tūkst. eurų. Manoma, kad Baltijos jūros prisotinimas deguonimi gali kainuoti apie 200 mln. eurų, tam prireiktų apie 100 siurblinių.
Daugybė abejonių
„Mes nusiuntėme žmones į mėnulį ir išdžiovinome vieną didžiausių Kinijos ežerų. Jei norėtume, galėtume deguonimi prisotinti ir Baltijos jūrą, tačiau ji niekada nebebūtų tokia pati“, - mano profesorius.
A.Stigebrandto didžiausias kritikas Danielis Conley teigia, kad jo eksperimentas įspūdingas, tačiau tikisi, kad jis niekada nebus įgyvendintas. „Žinoma, jis galėtų padėti“, – sako Švedijos Lundo universiteto biochemijos profesorius, – Mes nusiuntėme žmones į mėnulį ir išdžiovinome vieną didžiausių Kinijos ežerų. Jei norėtume, galėtume deguonimi prisotinti ir Baltijos jūrą“. Tačiau, jo nuomone, ji niekada nebebūtų tokia pati."
Okeonografas perspėja, kad mažesnis druskos kiekis jūros dugne gali pakeisti jūros gyvenimą. „Gali būti, kad menkės nustotų neršti“, – sako D.Conley. Be to, toksinai, kurie dabar yra nusėdę jūros dugne, įsitrauktų į maisto grandinę, kaip ir DDT nuodai, vienas geriausiai žinomų pesticidų, kuris Vokietijoje buvo uždraustas 1972 metais.
„Tai juokinga“, – sako A.Stigebrandtas ir pridūrė, jog jo mokslinė grupė atidžiai išnagrinėjo projekto rizikas. Jį nustebino fiorde atliktų tyrimų rezultatas: atsiradus pakankamam deguonies kiekiui jame jau apsigyveno jūros kirminai.
Nenuspėjama jūra
Vis dar teigiama, kad yra visiška tiesa, jog didžiulė vandens cirkuliacija Baltijos jūroje, kuri mažais saitais susieta su Šiaurės jūra, vis dar gali įsibėgėti natūraliu būdu. Kuomet vėjo sąlygos yra palankios, atiteka deguonies prisotintas vanduo, nors pastaraisiais dešimtmečiais tai vyksta rečiau.
1980 metais, šalys, kurios ribojasi su Baltijos jūros krantais, pradėjo modernizuoti nuotekų sistemas ir ūkininkams apribojo trąšų naudojimą. Rezultatas aiškus – į vandenį pateko mažiau maistinių medžiagų. Tačiau tikėtina, kad vidiniai jūros vandenys pasikeis tik per artimiausius 50 ar 100 metų. Siekta, jog ekologiniu požiūriu vandenys švaresni būtų iki 2021 metų.
Prisotinimo deguonimi šalininkai, tokie kaip A.Stigebrandtas, teigia, kad vien laukimas situacijos nepagerins ir būtina imtis veiksmų. Panašūs eksperimentai, kuriuose pasitelkti vandens siurbliai, vykdomi ir Suomijos įlankoje. Dar viena mokslininkų grupė, tirianti cheminę vandens sudėtį, darbuojasi Stokholmo archipelage. Nepaisant to, nė vienas šių projektų nepanaikina pirminės priežasties – vandens persotinimo maistinėmis medžiagomis.
Tiek šalininkai, tiek kritikai atsargiai kalba apie galimą deguonies prisotinimo poveikį ekosistemai. Jų teigimu, jūra yra tiesiog neprognozuojama.