Šeimos psichologė Giedrė Gutautė Klimienė komentuoja, kad hiperaktyvumas nėra tik padidėjęs vaiko aktyvumas: „Tai yra realūs pokyčiai smegenyse, vaikas negali koncentruoti dėmesio, jis nesugeba to daryti arba jam tai sekasi prasčiau. Hiperaktyvaus vaiko smegenų kokybė yra tokia, kad jis negali ilgam susikaupti.“
Priežastys neaiškios, tačiau atvejų daugėja
Hiperaktyvumo priežastys gali būti įvairios: paveldimumas, žemas šeimos socialinis sluoksnis, nepilna šeima, kompiuteriniai žaidimai ir animaciniai filmukai ir netgi maisto priedai (dažnai, konservantai, lengvai pasisavinami angliavandeniai).
Tačiau hiperaktyvių vaikų skaičius didėja. Berniukų su šiuo sutrikimu yra daugiau nei mergaičių, o pastarųjų hiperaktyvumas pasireiškia kitaip nei berniukų. Mergaitės dažniau turi dėmesio koncentracijos problemą, o berniukai negali nustygti vietoje. Šeimos psichologė pabrėžė, kad šiuolaikinė visuomenė, linkusi klijuoti ne visada teisingas etiketes, dažnai vaikus, kurie neturi hiperaktyvumo mėgsta kaltinti šiuo sutrikimu.
Hiperaktyvumo priežastys gali būti įvairios: paveldimumas, žemas šeimos socialinis sluoksnis, nepilna šeima, kompiuteriniai žaidimai ir animaciniai filmukai ir netgi maisto priedai.
Jei vaikas gali stipriai susikoncentruoti į veiklą, kuri jį domina tam tikram ilgesniam laiko tarpui, greičiausiai jis neturi sutrikimo. Jei vaikas nekoncentruoja dėmesio ten, kur jis neturi motyvacijos, kur jam kažkas neišeina ar yra neįdomu − tai yra normalu.
„Vienas kriterijų − kiek laiko vaikas geba koncentruoti dėmesį veikloje, kuri jį domina. Jei vaikas jokiose srityse negali susikaupti, jau galima įtarti, kad yra sutrikimas. Tačiau reikia išsamiau paanalizuoti įvairias situacijas − kaip vaikas kurioje situacijoje elgiasi. Negalima be gilesnio tyrimo teigti, kad vaikas turi sutrikimą“,− kalbėjo G.Gutautė Klimienė.
Dažnai vaikai, kurie yra painiojami su hiperaktyviais, tiesiog šeimose neturi aiškiai nustatytų ribų: vaikas nežino ar neturi namų taisyklių. „Negalima vaiko sugniaužti kumštyje, tačiau reikia jam leisti žinoti, kur yra ribos, kurių peržengti jis negali. Jei nubrėžus tas ribas ir paaiškinus taisykles vaikas vistiek nesugeba jų laikytis, taip pat galima įtarti hiperaktyvumą“, − kalbėjo šeimos psichologė.
Hiperaktyvus vaikas mokykloje nepritampa
Sutrikimas negali prasidėti vaikui sulaukus keliolikos metų − hiperaktyvumas yra įgimtas, tačiau dažniausiai tampa pastebimu tik pradėjus lankyti mokyklą. Ilgas sėdėjimas pamokose, namų darbų atlikimas, knygų skaitymas − hiperaktyviam vaikui tai dažniausiai neįveikiamas iššūkis.
„Hiperaktyvumas nėra išaugamas, tačiau su amžiumi situacija gerėja, nes vaikas išmoksta adaptuotis, gerėja demėsio kokybė“, − kalbėjo G.Gutautė Klimienė.
Suaugusiam hiperaktyviam žmogui tenka rinktis darbą, kuriame būtų daug pokyčių, veiksmo, nes jis negalėtų dirbti monotoniško darbo. Žmogui tenka savo gyvenimo ritmą derinti prie savo sutrikimo. Negalima pamiršti, kad šis elgesio sutrikimas nepažeidžia žmogaus intelekto.
Hiperaktyvūs žmonės geba mokytis ir įsisavinti informaciją, tačiau tai jiems daryti yra sunkiau dėl nesugebėjimo susikaupti. Šeimos psichologė pabrėžė, kad nereikia bijoti vaikų energingumo: „Dar geriau, kad vaikas yra energingas ir judrus. Reiškia, kad su juo viskas yra gerai − jis smalsus, aktyvus. Taip ir turi būti. Tų realių hiperaktyvumo atvejų yra mažiau nei kad pridėliotų etikečių“, − kalbėjo G.Gutautė Klimienė.
Tėvų užduotis − didinti vaiko savivertę
Per didelę vaikų energiją tėvai gali nukreipti teigiama linkme − surasti tokių užsiėmimų, kuriuose vaikai galėtų realizuoti save. „Vaikas turi jaustis vertingu, nes didžiausia hiperaktyvių vaikų problema yra ta, kad jie dažniausiai gauna labai daug neigiamo požiūrio iš aplinkinių. To pasekoje mažėja vaiko savivertė ir kyla dar daugiau elgesio problemų“, − pasakojo šeimos psichologė.
Hiperaktyvūs vaikai keldami problemas šeimai ir mokytojams patys nelengvai išgyvena savo problemą. Nuolat jausdamiesi blogesni už kitus, dėl to, kad kažko nesugeba, jie sunkiai adaptuojasi aplinkoje. Tokiems vaikams mokymosi procesas turėtų būti kitoks. Mokyklos medžiagą jiems reikėtų struktūrizuoti į mažesnes atkarpas, kurias jie galėtų įveikti, tada atsipalaiduoti, pabūti nesusikaupusus ir vėl pasimokyti. Dirbti su vaikui reikėtų taip, kad jis jaustųsi sėkmingu. „Kai vaikas jaučiasi sėkmingu, jis turi daugiau motyvacijos kažką daryti, stengtis, nes nors jis ir nesugebės visko atlikti taip, kaip atliks kiti vaikai, tačiau turės noro stengtis geriau atlikti užduotis. Tai yra svarbu, dar svarbiau tai, kad vaikas jausis vertingu“, − kalbėjo G.Gutautė Klimienė.
Hiperaktyvūs vaikai dažniausiai turi blogiukų etiketę: keliančių problemas, nuolat neklausančių, dažniausiai besielgiančių taip, kad paskui visiems dėl jų būna blogai. Svarbu suprasti, kad vaikas nėra kaltas dėl to, kad jis toks yra, jam reikia supratimo.
Tėvai turi kalbėtis su mokytojais ir paaiškinti, kad jų vaikas turi šią problemą ir į ją nekreipti dėmesio negalima. Hiperaktyviam vaikui reikia nustatyti aiškias taisykles, kurių laikydamasis jis maksimaliai netrugdytų kitiems.
„Yra siūloma, nežinau, kiek Lietuvoje tai daroma, kad mokykloje būtų atskira erdvė, kad kai hiperaktyvus vaikas mokosi, aplink nebūtų dirgiklių. Šiaip vaikas sėdi su visais, tačiau kai reikia atlikti tam tikras užduotis − jis eina į tą vietą. Labai priklauso nuo to, kaip ši erdvė bus pateikta − jei ji bus pateikiama kaip susikaupimo erdvė visiems, o ne kaip kampas hiperaktyviam vaikui, tai vaikai su mielu noru ten eis“, − mokymosi problemų sprendimą siūlė psichologė.
Rrizikos grupė
Suaugę hiperaktyvūs žmonės yra linkę į alkoholizmą, nusikaltimus, narkomaniją, savižudybę, psichines ligas: „Dažnai dėl menkos savivertės, antra − dėl to, kad jiems nuolat reikia kažkokių impulsų, kažko naujo, tai natūraliai hiperaktyvūs vaikai yra linkę viską išbandyti, viską patirti“, − pasakojo G.Gutautė Klimienė.
Atvedę vaiką į psichologo kabinetą nuo profesionalo rankos neišsisuka ir tėvai. Problemą reikia mokytis spręsti visiems kartu, nes tėvai vaikui daro labai didelę įtaką. Svarbiausia dirbant su vaiku yra padėti jam mokytis koncentruoti dėmesį, adekvačiai reikšti jausmus, kad pernelyg smarkiai neišsiveržtų pyktis ar net agresija bei sugebėti kelti jo savivertę.
Tėvams reikia paaiškinti, kaip jiems elgtis su vaiku, kaip skatinti jį, kelti savivertę, kaip pastebėti gerus dalykus, surasti veiklą, kuri jam tiktų ir kurioje jis jaustųsi vertingas.
„Dažnai tėvai būna taip pavargę nuo vaiko, kad nebesuga pamatyti jo gerosios pusės. Svarbiausia tėvams įkvėpti tikėjimo, kad viskas yra tvarkoje ir kad su vaiku galima susikalbėti ir pamatyti, kuo jis yra geras“, − kalbėjo psichologė.
Hiperaktyvų vaiką reikėtų maitinti kuo natūralesniu maistu. Tyrimais įrodyta, kad įvairūs maisto dažikliai, konservantai ir priedai hiperaktyviam vaikui daro didesnę ir blogesnę įtaką nei neturinčiam šio sutrikimo vaikui.
Žuvies taukai (omega−3, omega−6 riebiosios rūgštys) mažina hiperaktyvą, gerina dėmesio koncentravimą, tad juos patartina vartoti. Itin stipraus sutrikimo atveju vaikui yra skiriami vaistai, kurie turi slopinamąjį poveikį. Taip pat tėvai prieš miegą ar vaikui labai įsidūkus gali paleisti ramios muzikos, kartu atlikti atpalaiduojančius pratimus padedant vaikui nusiraminti.
