15min.lt pokalbis apie dėstytojo profesiją su metų dėstytojo titulą pelniusiu Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto Teisės filosofijos ir istorijos katedros asistentu, doktorantu Juozu Valčiuku.
– Ar dėstymas – tai pašaukimas?
– Taip. Vienareikšmiškai. Tačiau reikėtų išskirti vieną labai svarbų dėmenį. Šiandieniniame universitete yra dvi dėstytojų kategorijos: mokslininkai, kurių pašaukimu neleidžia abejoti jų darbai, ir pedagogai su pašaukimu. Pastarieji dažnai nėra mokslininkai per se, nors universitetas ir norėtų tiek vienus, tiek kitus sulieti į vienį.
Universitetas nesibaigia universiteto pastate. Jis tęsiasi teatre, kavinėse, parkuose – visur, kur vyksta tam tikros diskusijos (teisės, politikos, filosofijos klausimais)
Tie, kurie turi pašaukimą dėstyti, perteikti žinias, yra primygtinai skatinami rašyti mokslinius straipsnius, ir šie žmonės turi persiplėšti save. Mano nuomone, reikėtų išskirti šiuos du dalykus.
Žinoma, neslėpsiu, dar daug sutinku pedagogų, kurie yra linkę imituoti darbą arba jį atlikti paviršutiniškai dėl įvairiausių priežasčių (laiko trūkumo ir pan.). Labai norėčiau, kad tokių žmonių nebūtų pedagogo, mokytojo, dėstytojo profesijoje.
Nors, veikiausiai kiekvienas universitetas, kiekviena mokykla visada turės įvairialypę bendruomenę. Ten bus ir specialistų, ir pašaukimo žmonių, ir darbą imituojančių veikėjų.
Patys studentai turėtų atsirinkti, su kuo jiems verta užmegzti asmenybinį santykį ir augti ne vien tik formaliai universiteto erdvėje. Aš pats to labai siekiau ir ieškojau studijų metais ir net tuomet, kai mokiausi mokykloje – vedlio arba žmogaus su pašaukimu.
Mokytojo ir dėstytojo tikrąja to žodžio prasme. To, kuris Tavo gabumus padėtų paversti gebėjimais. Savo universitete (Mykolo Romerio universitete) buvau radęs didžių asmenybių, ir šiandien jų žodžiai bei mintys tapo mano žodžiais ir mano mintimis.
Pastaruoju metu mane labai įkvepia J.B.Goethe, o ypač jo idėja apie vienybės menininkus. Man atrodo, kad tie dėstytojai su pašaukimu ir yra tie vienybės menininkai. Jie – kūrėjai. Tokių žmonių norėtųsi matyti daugiau mūsų universitetuose, mokyklose.
– Kokie mokymo principai/sutiktos asmenybės jus patį įkvėpė tapti dėstytoju?
– Paryžiaus Dekarto universitete (pusmetį) studijuojant konstitucinę ir tarptautinę teisę mane sužavėjo bendravimo laisvė ir hierarchijos santykyje nebuvimas. Tą šiandien taip pat mėginu perduoti savo studentams.
Tą labai svarbią tezę: universitetas nesibaigia universiteto pastate. Jis tęsiasi teatre, kavinėse, parkuose – visur, kur vyksta tam tikros diskusijos (teisės, politikos, filosofijos klausimais).
Patys studentai turėtų atsirinkti, su kuo jiems verta užmegzti asmenybinį santykį ir augti ne vien tik formaliai universiteto erdvėje.
Neformalus bendravimas universitete gali išugdyti didžiules asmenybes. Iš savo paties dėstytojavimo praktikos galiu pasakyti, jog toks bendravimas skatina studentą labiau gilintis į savo studijuojamą discipliną.
Taip pat padeda atsisakyt iš šeimos, mokyklos atsinešto požiūrio (ar bent jau jį kritiškai apmąstyti), kuris, galbūt, kartais būna vienmatis.
Šiandien su studentais turime tokią tradiciją: visi kartu keliaujame į spektaklius, kurie betarpiškai yra susiję su teise. Ir tai – didžiulis pasiekimas. Tai – universiteto išnešimas už jo pastato ribų.
Studentas turi matyti ne tik tikrovę arba gyventi tikrove, bet ir įvertinti galimybių pasaulį. Manyčiau, kad kiekvienas žmogus privalo iš savęs išmesti šiuos du teiginius, kurie gimdo nihilizmą: „Tai ne mano problema“ arba „Aš vis tiek nieko negaliu pakeisti“. Ypač to negali likti teisininkų asmenybėse.
Esu labai dėkingas savo dėstytojams, kurie manyje paliko tų vienybės menininkų viziją. Egidijus Jarašiūnas, Vytautas Sinkevičius, Linas Baublys, Ernestas Spruogis – tie didieji „mohikanai“, kurie man neša teisės vardą. Aš visuomet atminsiu jų sakinį: „Juozai, mes pirma ne teisėjai, mes pirma žmonės, o tada tik teisėjai“.
– Kokį gražiausią prisiminimą/patirtį pasivežėte iš studijų Paryžiuje?
– Vienas šviesiausių atminimų – santykis su dėstytoju, kuris dėstė konstitucinės teisės istoriją. Jis – labai kosmopolitiškas žmogus, be savo gimtosios prancūzų kalbos laisvai kalbėjo anglų ir rusų kalbomis.
Po viešų paskaitų mes beveik visuomet eidavome į kokią neformalią erdvę (kavinę, parką) ir kalbėdavomės apie Prancūzijos konstitucinę istoriją nuo 1789 metų (iš esmės, Didžiosios Prancūzijos Revoliucijos) iki šių dienų.
Taigi, ne gana to, kad lankiau jo dalyko paskaitas, skaičiau, kas rašoma vadovėliuose, bet išklausiau ir gyvą, autentišką, individualų šio kurso perpasakojimą iš žmogaus, kuris savo profesijoje išdirbęs jau 40 metų...
Tokiu būdu Prancūzijos konstitucinės teisės istoriją parsivežiau į Lietuvą.
– Dėstytojauti pradėjote prieš ketverius metus. Ar pakito (ir kaip pakito) Jūsų paties dėstymo forma?
– Tikiu, kad pakito. Sąmoningai renkuosi ne tik universiteto erdvę dėstymui, bet ir mokyklas, socializacijos centrus, kolonijas. Tokiu būdu augu pažindamas žmogų.
Teisininkai, mano nuomone, Lietuvoje yra per daug užsidarę ne tik nuo visuomenės, bet ir nuo universitete studijuojančių būsimų teisės profesijos atstovų.
Labai daug patirties įgijau ne tik dėstydamas savo dalykus (teisės teoriją, lyginamąją teisę), bet ir bendraudamas su savo sričių profesionalais įvairių susitikimų bei forumų metu.
Taip pat supratau, kaip nepaprastai svarbu studentams yra suteikti galimybę pabendrauti gyvai su savo sričių profesionalais – praktikais.
Deja, Lietuvoje vis dar gajus tas požiūris: pirma išmok teoriją, o tada belskis į praktikos duris.
Nesutinku kategoriškai su tokia pozicija. Kiekvienais metais su studentais keliaujame pas dešimtis praktikų į jų darbo vietas ir su jais kalbamės.
Turiu idėją kitais metams išnešti teisę į įvairias viešąsias erdves ir ten pasikviesti teisininkus – praktikus, kurie galėtų gyvos diskusijos metu pasidalinti sava ilgamete patirtimi. Teisininkai, mano nuomone, Lietuvoje yra per daug užsidarę ne tik nuo visuomenės, bet ir nuo universitete studijuojančių būsimų teisės profesijos atstovų.
Norėčiau, kad ši situacija pasikeistų. Pirmo ir antro kurso studentai jau gali ir turi turėti galimybę kalbėtis su teisės praktikais. Tereikia paieškoti tam tinkamų formų.
