Paauglių psichoaktyvių medžiagų vartojimo paplitimas ne tik kad nemažėja, tačiau ir toliau didėja. Ypač svarbu atkreipti dėmesį į populiariausią tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje paauglių vartojamą narkotiką – marihuaną, liaudiškai vadinamą „žole“, kurios vartojimas, ESPAD (alkoholio ir kitų narkotikų tyrimo Europos mokyklose) duomenimis, tarp Lietuvos paauglių nuo 2007 iki 2011 metų išaugo 2 proc. Lietuvos mokinių marihuanos vartojimo paplitimas (20 proc.) netgi lenkia Europos vidurkį, atitinkantį 17 proc.
Didžiausią įtaką vartojimui daro draugai, bendraklasiai, kiemo ar rajono situacija. Tačiau dažnai pamirštama, kad sėkmingai kovoti su marihuanos vartojimu galima ir paprasčiausiu būdu – aiškaus teigiamo pavyzdžio rodymu.
Dažnai pamirštama, kad sėkmingai kovoti su marihuanos vartojimu galima ir paprasčiausiu būdu – aiškaus teigiamo pavyzdžio rodymu.
Trijose Kauno mokyklose šių metų pavasarį buvo atliktas tyrimas, kuriuo buvo siekiamos nustatyti paauglių marihuanos vartojimo, bendraamžių įtakos ir mokyklos psichoaktyvių medžiagų vartojimo politikos sąsajos. Tyrimas parodė, jog mokinių marihuanos vartojimo pasirinkimui ar pasirinkimui nevartoti didelę įtaką daro taisyklės, nustatytos ne tik mokiniams, tačiau ir mokytojams, t. y. suaugusiems, su kuriais mokiniai praleidžia didžiąją savo dienos laiko dalį.
Tie vaikinai, kurių manymu, jų mokytojams mokyklos aplinkoje draudžiama rūkyti, vartoti alkoholį ir kitas psichoaktyvias medžiagas, buvo niekada nevartoję marihuanos. Tačiau tie, kurie buvo vartoję bent kartą, nurodė, jog jų manymu, mokykloje nėra griežtų taisyklių dėl psichoaktyvių medžiagų vartojimo ir jų mokytojams bei kitam mokyklos personalui. Kitaip tariant, jei mokiniai buvo įsitikinę, kad jų mokyklos aplinkoje mokytojams ar kitiems mokyklos suaugusiesiems rūkyti, vartoti alkoholį ar kitas psichoaktyvias medžiagas nedraudžiama, ir patys buvo linkę išbandyti marihuaną.
Nors Lietuvoje galioja įsakymai mokyklose vykdyti prevenciją prieš psichoaktyviųjų medžiagų vartojimą, yra parengtos programos veiklai vykdyti, nėra jokios tikslios informacijos, kuri leistų sužinoti, kas būtent yra daroma, kiek ta veikla yra struktūruota, kiek efektyvi, ir neaišku, ar ji iš tiesų yra vykdoma.
Mokyklos viduje neturint konkrečios politikos ir sutarimo dėl psichoaktyvių medžiagų vartojimo taisyklių, gali atsirasti dvigubi standartai, kada mokiniui sunku susivokti, kokios yra tos taisyklės, pagal kurias mokykloje kovojama su psichoaktyviomis medžiagomis.
Nors teigiama, kad Lietuvos mokyklose siekiama įgyvendinti „mokyklos be narkotikų“ koncepciją, gali kilti sutrikimas tarp to, ar mokykla kovoja su būtent mokinių psichoaktyvių medžiagų vartojimu, ar apskritai su psichoaktyvių medžiagų vartojimu įtraukiant ir mokytojus bei kitą personalą.
