Trūksta ir inventoriaus, ir erdvių
Viena didžiausių mokyklų problemų − menkas sportinis inventorius. „Mokyklos negauna pinigų, kuriuos galėtų skirti inventoriui pirkti. Per metus gauname penkis kamuolius. Vienais metais perkame tik tinklinio, kitais − tik krepšinio. Tačiau sumos irgi ne tokios, kad nupirkus kamuolių ir kasdien juos naudojant jie atlaikys dvejus ar trejus metus“, − pasakoja Vilniaus Simono Daukanto progimnazijos kūno kultūros mokytojas Linas Skripka.
Erdvės trūkumas vaikų sportuoti taip pat netraukia. Stadionas su viena futbolo aikštele ir bėgimo takeliu, kuriuo bėgti vaikai bijo, nes nukritus ant asfalto smarkiai susižeistų nežavi nei pačių moksleivių, nei jų mokytojų.
Palankiu oru vienas mokytojas savo klasę gali išsivesti į lauką, o kitas – dirbti salėje. Prasidėjus žiemai padaugėja ligos lapelių ne tik iš gydytojų, bet ir iš vaikų lankomų sporto mokyklų.
S.Cininas: Kiekvienais metais tiek noras sportuoti, tiek vaikų fizinis pajėgumas menksta. To, kad galima sportuoti vien todėl, kad tau tiesiog tai patinka, nesukant per daug galvos, kaip atrodai iš šalies, mūsų vaikai jau nepriima.
„Jei vaikas kažkur sportuoja, tai gali atnešti tos sporto mokyklos pažymą kartu su tėvų prašymu ir mes leidžiame jam nesportuoti per pamokas. Tai tie vaikai, kurie turėtų būti labiausiai motyvuoti sportui, kurie turėtų rodyti didžiausią pavyzdį, nesportuoja sakydami, kad jiems čia neįdomu ir nėra kur apsisukti“, − kalbėjo L.Skripka.
Vilniaus Jėzuitų gimnazijos kūno kultūros vyriausiasis mokytojas Saulius Cininas prisiminė, kad anksčiau dirbant vienoje Vilniaus rajono mokyklų prieš pamoką iš rūsyje įrengtos sporto salės su vaikais tekdavo išgaudyti varles: „Situacija mokyklose labai skirtinga. Dabartinės savo mokyklos sąlygas pavadinčiau puikiomis.“
Švietimo ministerija taupo
Ne ką menkesnė bėda − vienoje sporto salėje tos pačios pamokos metu turi tilpti dvi mokinių klasės. Potencialią galimybę malantis žmonių krūvoje ne tik neteisingai atlikti reikiamą pratimą, bet ir susižeisti didina tai, kad ir berniukus, ir mergaites prižiūri vienas kūno kultūros mokytojas.
S.Daukanto progimnazija turi mažą „minkštąją“ salę su čiužiniais. Ankstesniais metais mokytojas su berniukais likdavo sporto salėje, o mergaitės su savo mokytoja keliaudavo į mažąją salę užsiimti įvairiais kūno stiprinimo pratimais, šokiais, aerobika.
„Atsiranda visai kita motyvacija, potraukis ir noras dirbti, nes vaikai daro tai, kas jiems patinka. Mergaitėms komandiniai žaidimai gerklėje stovi nuo kokios šeštos klasės. Jos nori užsiimti aerobika, atlikinėti gimnastikos pratimus, pradėti rūpintis figūra. Jei jos kažkokių fizinių pratimų nepadaro, berniukai pradeda šaipytis, o panelės jautriai reaguoja. Juolab būtent šiame amžiuje mergaitės pralenkia berniukus branda, tampa didesnės už juos, dėl to jaučiasi nerangiai. Jos jaučia labai didelį diskomfortą“, − moksleivių patirtis perpasakoja L.Skripka.
Skirtingi mergaičių ir berniukų poreikiai reikalauja skirtingos pamokų programos. Berniukai krepšinio dvižingsnį gali išmokti per vieną ar kelias pamokas, o mergaitėms gali prireikti ir keturių ar penkių. Atsiskaitę už pratimą berniukai norėtų pereiti prie baudų metimų, tačiau mergaitės vis dar turi mokytis dvižingsnį. Berniukai nervinasi, mergaitės jaučia dvasinį diskomfortą, kyla konfliktai. Vienas mokytojas nuo rugsėjo privalės prižiūrėti visą 30 vaikų klasę, kai anksčiau berniukus ir mergaites prižiūrėdami du mokytojai galėdavo ne tik vesti pamokas įdomiau, bet ir lengviau užtikrinti vaikų saugumą.
„Vaikai bręsta anksti, labai svarbu, kad jau nuo septintos klasės būtų du mokytojai, nes berniukų ir mergaičių poreikiai skiriasi iš esmės. Dirbant vienam mokytojui automatiškai nukenčia arba viena, arba kita pusė. Nežinau, kodėl būtent čia taupoma. Kūno kultūros mokytojų draugija bando kovoti: mes skaitome pranešimus, pateikiame argumentus, mokslininkų tyrimus, parodome, kad tai yra nesąmonė, tačiau niekas nepadeda“, − Švietimo ministerijos abejingumą komentuoja L.Skripka.
Vilniaus Jėzuitų gimnazijos kūno kultūros mokytojas teigė, kad mokytojui labai sunku dirbti su beveik 30 visai skirtingo fizinio pasirengimo mokiniais, tarp kurių yra ir specialios fizinės rengimo grupės, ir rimtai sportuojančių vaikų. Tokiais atvejais mokytojas dažniausiai taikosi prie silpnesnio fizinio pasirengimo mokinių, tad netrukus nuobodžiauti pradeda geriau fiziškai pasirengę klasės draugai, o silpnesniems pamokos vis tiek būna per sunkios. Galų gale ir vieni, ir kiti iš pamokų pradeda nebegauti jokios naudos.
Mokymosi programa apkarpyta
Daug neva pavojingų sporto šakų iš mokymosi programos yra išbrauktos dėl saugumo: lipimas virve, elementarus kūlverstis.
„Tai lepina vaikus ir daro jiems meškos paslaugą, nes daug ko nedarydami jie daug ko ir neišmoksta. Traumos traumomis, bet mes irgi buvome padūkę vaikai. Su kolegomis juokaujame, kad tuoj reikės vaikams pripūsti balionus ir leisti jais mėtytis tik sėdint ant žemės − kad netyčia nesusižeistų pajudėdami“, − kalbėjo L.Skripka.
Mokytojas pastebi ir vaikų noro sportuoti mažėjimo tendenciją: „Komandiniams žaidimams šiuo metu riba yra šešta klasė, tačiau manau, kad ateityje bus ir penkta. Daug nenoro sportuoti kyla dėl to, kad vaikai tapo minkštesni. Jie tikrai fiziškai silpnesni, palyginti su buvusiomis kartomis ir kuo toliau, tuo jie labiau silpsta.
L.Skripkai pritaria ir S.Cininas: „Kiekvienais metais tiek noras sportuoti, tiek vaikų fizinis pajėgumas menksta. Prie kompiuterio gali be didesnių pastangų tapti laimėtoju. Klesti Nugalėtojo kultas. Jei tu negali laimėti, esi niekas ir tau net neverta pradėti. To, kad galima sportuoti vien todėl, kad tau tiesiog tai patinka, nesukant per daug galvos, kaip atrodai iš šalies, mūsų vaikai jau nepriima.”
L.Skripka taip pat nuogąstavo, kad nuo rudens jam ir jo kolegoms aštuntokų klasėms pamokas teks vesti vieniems. Taigi, nors Simono Daukanto progimnazija turi dvi sales, kuriose vaikai galėtų būti atskirai, tačiau fiziškai abiejomis vienu metu pasinaudoti nebus įmanoma, nes mokytojams griežtai draudžiama palikti moksleivius be priežiūros.
Vaikų nenorą sportuoti per pamokas S.Cininas sieja ir su tingėjimu, ir tėvų lengvai dalinamais rašteliais, „gerais“ šeimų gydytojais ir jų ilgalaikiais atleidimais, vaikų nenoru suprakaituoti ir pavargti. Kita priežastis – mokytojai, sportavimo aplinka ir pamokų tvarkaraštis.
„Jei pamoka iš karto po pietų pertraukos arba tarp pamokų yra 5-10 minučių pertrauka, tikrai sunku spėti ramiai persirengti, nusiprausti po pamokos ir pasirengti kitai pamokai. Be to, mažiau sportuojantys vaikai tiesiog pradeda kompleksuoti dėl savo pasirengimo ir visai nebelanko pamokų“, − komentavo mokytojas.
Melagingi pasiteisinimai, kad vaikui skauda galvą, koją, ranką, pilvą ir kiekvieną pamoką vis kitą kūno vietą, S.Cinino nuomone, yra per dažni: „Problema ta, kad mokytojas per daug atsakingas už viską, kas vyksta per pamoką: traumos, sužeidimai, blogas oras, dulkės, akmenukas ant bėgimo tako, stiklo šukė šuoliaduobėje, kietas kamuolys.“
