„Mokykla yra ta vieta, kur aš jaučiuosi labai gerai, ir dabar kitokio darbo tikrai nenorėčiau. Pykstu, kai mokytojai skundžiasi per mažomis algomis, nes iš tiesų geram mokytojui Lietuvoje visko užtenka“, – interviu 15min.lt sako jauna mokytoja.
S.Komarovskytė pasakoja, kad mokytojos darbas nebuvo jos svajonė, tačiau pabandžiusi jį dirbti dabar nebeįsivaizduoja savęs kur nors kitur.
„Mokykloje niekada nebūna rutinos. Čia kiekviena darbo valanda gali būti visiškai kitokia“, – su džiugesiu apie savo pareigas pasakoja jauna mokytoja.
Vaikai tapo laisvesni
Ji sako, kad dabartiniai moksleiviai savo drąsa ir laisve skiriasi nuo tų, kurie mokyklos suoluose sėdėjo prieš gerą dešimtmetį.
„Dabar vaikai drąsesni nei buvome mes. Jie nebijo pasakyti, ką galvoja, paprasčiau į viską žiūri. Aš menu, kad mokytojai mums kėlė šiek tiek baimės, o dabar mokytojas yra kaip draugas, kuris gali padėti, su kuriuo galima pasikalbėti. Kita vertus, jaučiama ir pagarba.
Vaikai tapo laisvesni, labiau savimi pasitikintys. Jie vaikiški, bet labai smalsūs, gudrūs. Jie nebijo klausti, nebijo prieiti, o jei jiems neįdomu, jie ir pasako, kad jiems neįdomu. Tačiau nėra taip, kad neįdomu viskas. Per žaidimus, per istorijas, dainas sudominti įmanoma kiekvieną“, – įspūdžius lieja lietuvių kalbos mokanti S.Komarovskytė.
Pasak jos, dabartiniai vaikai nebebijo mokytojams pasipasakoti ir asmeninių išgyvenimų, paprašyti patarimo. Dažnai atvirai besišnekučiuodami su mokytoja vaikai praleidžia ir ištisas pertraukas.
Vaikai tapo laisvesni, labiau savimi pasitikintys. Jie vaikiški, bet labai smalsūs, gudrūs. Jie nebijo klausti, nebijo prieiti, o jei jiems neįdomu, jie ir pasako, kad jiems neįdomu.
„Žinoma, būna, vaikai ateina į pamoką pikti, liūdni. Kaskart reikia jausti kiekvieną vaiką. Jei pamatau, kad kuriam nors vaikui kas nors negerai, stengiuosi prie jo prieiti. Kai klasė dirba, visada galima tyliai ramiai prieiti ir pasikalbėti“, – įsitikinusi S.Komarovskytė.
Be to, su mokytoja pasikalbėti ateina ir moksleivių tėvai. Vilniaus Santaros vidurinėje mokykloje per tėvų susirinkimus yra nustatomos valandos, kai mokytojus tėvai gali rasti jų kabinetuose.
„Per tas valandas ateina daug tėvų. Ateina ir pamatyti, kaip ta jauna mokytoja atrodo, paklausti, kaip vaikams sekasi, kokios pagalbos reikia“, – pasakoja mergina.
Su vaikais išleido knygą
Dabartinėje S.Komarovskytės darbovietėje mokosi rusakalbiai vaikai, todėl Seimui priėmus naujos redakcijos Švietimo įstatymą, pagal kurį visi Lietuvoje besimokantys moksleiviai turės laikyti vienodą lietuvių kalbos brandos egzaminą, lietuvių kalbai imtas skirti ypatingas dėmesys.
„Darbas tikrai labai suintensyvėjo. Reikia smarkiai visiems padirbėti tiek mokytojams, tiek moksleiviams. Vaikams būna sunkumų, kad nesupranta, kad nenori mokytis, tačiau tuomet pasikalbame, paaiškinu, kad jiems ateityje lietuvių kalbos žinios tikrai pravers ir sutariame, kad gyvendami Lietuvoje turime mokėti kalbėti lietuviškai“, – pasakoja mokytoja.
Pasak S.Komarovskytės, jaunesni mokiniai permainas priima natūraliai, jiems nėra didelių sunkumų.
„Tokių, kurie atmestų lietuvių kalbą, nesutikau“, – pažymi ji.
Tam, kad pamokos netaptų nuobodžios mokytoja įdeda nemažai pastangų. Per pamokas mokytoja rodo lietuviškus animacinius filmus, pati pritardama gitara dainuoja dainas, diktuoja savo sukurtus tekstus.
Pernai S.Komarovskytė su šeštokais net išleido knygą „Nepaprastos istorijos“, kurioje sudėtos moksleivių parašytos istorijos ir piešiniai.
 |
| Sigitos Komarovskytės nuotr./Su moksleiviais išleista knyga |
„Leidžiant knygą vykome į kelias ekskursijas, susitikome su rašytoja. Tokie buvo paruošiamieji darbai. Vaikai netikėjo, kad mums tą knygą apskritai pavyks išleisti, jie galvojo, kad iš knygos tebus keli susegti lapai, tačiau pavyko knygelę išleisti spaustuvėje ir jiems tai buvo didelė staigmena. Manau, kad po šio projekto vaikų noras mokytis bus kur kas didesnis“, – sako S.Komarovskytė.
Rašo komentarus
S.Komarovskytės pamokose vaikų laukia ir daugiau neįprastų užduočių. Po kiekvieno trimestro jie turi patys pakomentuoti savo trijų mėnesių pasiekimus.
„Jie labai nuoširdžiai parašo, kas sekėsi, kas nesisekė, ką norėtų pakeisti. Visada šypsausi skaitydama, nes jie labai nuoširdžiai ir tikrai realiai save įvertina. Be to, dažnai parašo, kad jiems patinka, kad ant jų nešaukiu“, – šypsosi mokytoja.
Kiekvieną vaikų parašytą rašinėlį mokytoja taip pat įvertina ne tik pažymiu, bet ir savo komentaru.
„Parašau, kad suprantu situaciją, pasidžiaugiu, kad vaikui taip pasisekė, palinkiu, dar tokių nuotykių patirti. Vienas mokinys sakė, kad visus rašinius deda į specialią dėžutę ir saugo“, – džiaugiasi mokytoja.
S.Komarovskytė sako, kad didžiausias mokytojo džiaugsmas po pamokos iš vaikų lūpų išgirsti „ačiū“.
„Gal banalu, bet nėra nieko maloniau nei išgirsti padėką už įdomią pamoką. „Ačiū“ vaikai sako dažnai. Smagu ir kai tėvai pasidžiaugia, kad vaikas noriai mokosi lietuvių kalbos, kad daug skaito. Aš pati labai džiaugiuosi, kad vaikai randa kelią į biblioteką ir skaito. Aš savo ruožtu, stengiuosi ieškoti knygų, kurios būtų vaikams naudingos ir įdomios. Kai kurias jų vaikystėje mielai skaičiau pati“, – sako mokytoja.
