Su rektoriumi 15min.lt kalbėjosi apie medicinos sistemą, LSMU studijas, didelį būrį čia studijuojančių jaunuolių iš 30 pasaulio šalių.
– Konkursas į LSMU nemažėja. Gydytojo profesija jau nelaikoma pelningiausia, bet prestižo nepraranda?
– Nepaisant abiturientų skaičiaus mažėjimo, mes sėkmingai surenkame studentus į visas studijų programas, vyksta dideli stojimo konkursai. Dėl to galime drąsiai teigti, kad į LSMU patenka tik patys gabiausi ir talentingiausi jaunuoliai.
Jų nebaugina tai, kad medicinos studijos trunka labai ilgai, o iki mediko brandos, paciento pripažinimo praeina 15 – 20 metų. Taip pat nedaro įtakos dažna neigiama informacija apie medikų klaidas žiniasklaidoje. Aprašomos blogybės sudaro tik nedidelę dalį medicinos pasaulio.
Mano nuomone, nuo viduramžių laikų elitine profesija laikoma medicina tokia liko ir dabar. Ne kiekvienas geba visą gyvenimą mokytis ir studijuoti, nes medicinoje neužtenka tik gauti diplomą – žinias reikia nuolat atnaujinti, tobulinti įgūdžius.
Mes sėkmingai surenkame studentus į visas studijų programas, vyksta dideli stojimo konkursai. Dėl to galime drąsiai teigti, kad į LSMU patenka tik patys gabiausi ir talentingiausi jaunuoliai.
– Kas visgi jaunimą traukia eiti nelengvu keliu?
– Be pašaukimo įvardinčiau ir kitą aspektą. Mažai tokių profesijų, kurios turi tiek daug galimybių kaip medicina. Baigus studijas yra 50 – 70 subspecializacijų. Žmogus gali būti mediku, kuris net nemato paciento, nes dirba su aparatūra. Kiti gali rinktis vien mokslinį tiriamąjį darbą.
LSMU absolventas turi šimtaprocentinis įsidarbinimo galimybes ne tik Lietuvoje, bet ir kitose pasaulio šalyse. Būti bedarbiu po medicinos studijų neįmanoma, nebent pats to norėtum.
Populiarios ir kitos mūsų specialybės: odontologija, farmacija, veterinarijos medicina.
– LSMU studijos labai sunkios, ar daug jaunimo neatlaiko krūvio ir palieka universitetą?
– Nubyrėjimo procentas dabar LSMU nėra didelis. Anksčiau buvo, kad universitetą pirmais metais palieka 15–20 proc. įstojusiųjų, o dabar tik keli procentai.
Tai rodo, kad čia ateina labai motyvuoti jaunuoliai. Jie patenka į tokią bendruomenę, kur visi yra labai geri ir jie jau nėra tie patys šauniausieji vien tik todėl, kad gerai mokosi. Norint išsiskirti čia jau reikia daugiau pastangų.
– LSMU nuo seno garsėjo gausiu studijuojančių užsieniečių būriu. Kas juos čia vilioja?
– Mes vieni pirmųjų pradėjome priimti užsienio studentus. Jų dabar turime per 600 iš daugiau kaip 30 šalių. Labai pasikeitė atvykstančiųjų geografija. Anksčiau dominavo Libano jaunimas, o dabar daugiausiai važiuoja iš Vokietijos, Švedijos, Ispanijos, Izraelio.
Nubyrėjimo procentas dabar LSMU nėra didelis. Anksčiau buvo, kad universitetą pirmais metais palieka 15–20 proc. įstojusiųjų, o dabar tik keli procentai.
Juos vilioja geras kokybės ir kainos santykis. Užsieniečiams čia pigiau studijuoti, gyventi, mažesnis mokestis už studijas nei Vakarų Europoje. Čia gavę diplomą jie nesunkiai įsidarbina savo šalyse.
Kai kurie lietuvaičiai pyksta, kad skiriame vietų užsieniečiams, nes yra daug sutinkančių mokėti tiek, kiek ir jie, kad tik patektų į LSMU. Užsieniečiai už studijas moka daugiau nei Lietuvos studentai, patekę į nefinansuojamas valstybės vietas.
– Vyriausybė nusprendė nefinansuoti kaip anksčiau Lenkijos Punsko lietuvių vaikų studijų Lietuvoje. Ar turite studentų iš šio krašto?
– Gavome iš Punsko merės pranešimą, kad trys lietuvaičiai nori studijuoti LSMU. Ryžomės patys apmokėti jų studijas. Jei jie sugebės studijuoti kaip ir visi kiti, jiems mokslai nekainuos.
– Medicina, kaip ir švietimo sistema, gyvena nuolatinėje reformų būsenoje, kiekvienas ministras vis bando kažką padaryti savaip. Kaip vertinate sveikatos sistemą?
– Per nepriklausomybės laikotarpį sveikatos sektorius pasiekė didžiulės pažangos. Tą mato ir vizituojantys Lietuvoje ekspertai. Niekas iš Lietuvos nevažiuoja gydytis svetur, nebent labai specifiniais atvejais. Taigi nepaisant nuolat besikeičiančios sveikatos politikos medicina žengia į priekį.
Didžiausia problema yra nevienodos sąlygos suteikiant skubią medicininę pagalbą didmiesčiuose ir provincijoje.
Dideliame mieste ištikus infarktui, insultui žmogus gretai atvežamas į gydymo įstaigas, kur dirba labai patyrę specialistai, yra moderni įranga. Gyventojai atokiose gyvenvietėse, miesteliuose vežami į vietines ligonines, kur tokios pačios pagalbos tikėtis neįmanoma. Čia reikia sisteminių, logistinių pokyčių, kad visi šalies gyventojai būtų lygūs ir galėtų tikėtis vienodai kokybiškos medicininės pagalbos. Kalbu apie ūminius susirgimus, nes laukti eilėje pas specialistus yra įprasta visame pasaulyje. Pas mus eilės dar palyginti nėra didelės.
Didžiausia problema yra nevienodos sąlygos suteikiant skubią medicininę pagalbą didmiesčiuose ir provincijoje.
– Ką manote apie privačią mediciną?
– Mano galva, mažoje šalyje su ribotomis finansinėmis galimybėmis privatus sektorius turi labai mažą nišą. Dėl to ligoninės turėtų būti valstybinės.
Privačiam sektoriui galima atiduoti šeimos gydytojo instituciją. Ne vienam sveikatos apsaugos ministrui esu sakęs: pirmiausiai reikia susitvarkyti viešajame sektoriuje ir tik tada galvoti apie jo partnerystę su privačiuoju. Kitu atveju valstybines institucijas visada nurungs privati iniciatyva.
– Medicinos sistema laikoma ir labai korumpuota.
– Kai pacientas ateina pas gydytoją, jis yra labai pažeidžiamas. Tokie gydytojai, kurie tuo piktnaudžiauja, turi būti griežtai baudžiami. Matyt, sistema nėra tiek sureguliuota, kad tie negeri, korupciniai santykiai išnyktų. Manau, reikia laiko, kol visa visuomenė supras, kokie turi būti mediko ir paciento santykiai.
– Gal koją kiša mažos medikų algos?
– Rezidentas su stipendija neskursta ir, lyginant su kitomis profesijomis, jo pajamos nėra mažiausios, perkopia 2 tūkst. litų.
Blogiau, kai jaunieji specialistai baigia rezidentūrą. Tada jie negauna stipendijos ir jų pajamos sumažėja, nors, atrodytų, turėtų kaip tik padidėti.
Nepaisant visų sunkumų, matau, kad šio šimtmečio gydytojai visai kitokie. Jie geba dirbti su šiuolaikiška aparatūra ir, nors dar neturi klinikinės patirties, jų mąstymas jau kitoks.
