Dažnai tai smarkiai skiriasi nuo televizijos diktorių kalbos per vakaro žinias. Kai kurie žmonės kalba labai tyliai, kiti − šaižiai, treti − greitakalbe, o dar vieni nuolat pasitaiso. Kada tėvams verta pradėti jaudintis dėl savo vaiko kalbos?
Pagal kelis požymius galima nustatyti, ar vaikas tik nesklandžiai taria žodžius, ar iš tikrųjų turi problemą. Dažnai mikčiojantiems vaikams sunku pradėti žodį, dažniausiai tokie sunkumai kyla sakinio pradžioje. Mikčiodami vaikai kartoja garsus ar skiemenis, o ne ištisas frazes ar žodžius.
Mikčiojantis žmogus žino, ką nori pasakyti
„Mikčiojimas yra nevalingas pakartojimas, ištęsimas ar neištarimas žodžio ar žodžio dalies, kuriuos žmogus stengiasi pasakyti“,− knygoje „Jūsų vaikas mikčioja“ rašo profesorius Richard F. Curlee. Kai mikčiojantis vaikas stengiasi ištarti jam neįveikiamą žodį, dažnai jis pradeda purtyti galvą ar kitokiais neverbaliniais būdais kovoti prieš kalbos nesklandumą. Jei tėvai mato, kad vaikui, kad ir kaip jis stengiasi, neišeina kalbėti sklandžiai − reikalinga profesionalo pagalba.
Atpažinti mikčiojimą pradinėje stadijoje yra pakankamai sunku, nes dažnai vaikas mikčioja tik retkarčiais. Pagal kelis požymius galima nustatyti, ar vaikas tik nesklandžiai taria žodžius, ar iš tikrųjų turi problemą. Dažnai mikčiojantiems vaikams sunku pradėti žodį, dažniausiai tokie sunkumai kyla sakinio pradžioje. Mikčiodami vaikai kartoja garsus ar skiemenis, o ne ištisas frazes ar žodžius.
Dažniausiai vaikai pradeda mikčioti tarp antrojo ir ketvirtojo savo gimtadienių, tikimybė, kad vaikas mikčios mažėja artėjant prie 12-ojo gimtadienio. „Dažnai mikčiojimas prasideda tuomet, kai vaikas pradeda kalbėti staiga ir greitai stengiasi pasakyti daug žodžių. Mikčiojimas retai prasideda, kol vaikas dar kalba trumpomis prasmingomis frazėmis“,− rašo profesorius R.F.Curlee. Daugelis žmonių pradeda mikčioti iki penkerių metų − retas kuris mikčioti pradeda dvylikos metų, nebent būtų patyręs stiprią galvos traumą. Taigi, galima daryti išvadą, − mikčiojimas yra raidos problema.
Mikčiojimas bėgant metams gali ir visai pranykti
Pamažu prasidėjęs mikčiojimas gali ir stiprėti. Taip atsitikus kalbėjimo sutrikimų pobūdis kinta − užsikirtęs kalbėdamas jis gali pradėti smarkiai mirksėti, jo lūpos gali pradėti virpėti arba gali pradėti kretėti galva. Toks elgesys gali ir išnykti taip pat pamažu kaip ir prasidėjo, tačiau kai kurie vaikai jaudindamiesi dėl tokio savo trūkumo gali vengti kalbėti, vengti tokių situacijų, kuriose jie mikčioja, todėl nesklandi kalba gali tapti daug rimtesne problema.
80 proc. atvejų vaikai nustoja mikčioti bėgant laikui, dažniausiai − per vienerius metus nuo mikčiojimo pradžios. Bene trečdalis žmonių ir suaugę mikčioja pakankamai smarkiai, tai gali neigiamai veikti jų karjerą, tačiau net ir nuo mažumės mikčiojantys suaugę gali išmokti kalbėti taip, kad kasdieniame bendravime nejustų jokio diskomforto. Jei vaiko mikčiojimas įsisenėjo, tėvai pradeda pastebėti, kad jis vengia kažkokių situacijų, kurių metu jam sunkiau išreikšti mintis žodžiais, jis vengia kalbėti − verta kreiptis pagalbos į specialistus. Reikia paaiškinti vaikui, kad čia nėra nieko gėdingo, kad toks sutrikimas yra beveik tas pats, kas plaučių uždegimas − jam prasidėjus juk irgi kreipiamės į gydytojus. Viskas priklauso nuo vaiko nuteikimo ir mikčiojimo kaip problemos, kurią reikia spręsti, o ne kaip vaiko ydos pateikimo.
Tėvai turi žinoti, ko daryti jie negali
Tėvams reikia suprasti, kad jie nėra kalti dėl vaiko mikčiojimo. Tačiau visi šeimos nariai turėtų žinoti ką ir kaip jie turi daryti, o kaip elgtis negali norėdami padėti vaikui nustoti mikčioti. Norint vaikui padėti, namuose reikėtų sukurti ramią aplinką, kurioje nebūtų juntama įtampama. Su pačiu vaiku reikėtų kalbėti ramiai, lėtai, neskubant, leidžiant jam išsakyti savo mintis iki galo, neskubinant jo, nepertraukinėjant ir nepabaigiant jo sakinių. Nereikėtų kalbėti už vaiką neva pasakojant ką jis galvoja, kritikuoti jo kalbą, mėginti pakeisti kalbėjimo manierą, taisyti tariamus žodžius.
Šeimai esant kartu − pietaujant ar vakarieniaujant, patartina išjungti televizorių, radiją, nežvilgčioti į telefoną ir neleisti to daryti vaikui. Reikia pabrėžti, kad šeimos laikas yra skirtas visiems pabūti kartu, pasikalbėti apie dienos įvykius, džiaugsmus ir negandas. Vaikui pradėjus kalbėti tėvams esant užsiėmusiems − vairuojant, ruošiant maistą, reikėtų pasakyti vaikui, kad nors tėvai negali į jį žiūrėti, tačiau atidžiai jo klausosi. Kalbantis su vaiku ir neveikiant nieko reikalaujančio susikaupimo visada reikėtų parodyti, kad tėvams įdomu, ką vaikas pasakoja, reikėtų žiūrėti jam į akis. Vaikui įsismarkavus ir pagreitėjus kalbai, tuo pačiu didėjant problemai išreikšti mintis tėvai turėtų nuraminti vaiką, paprašyti kalbėti lėčiau, nes istorija niekur nepabėgs. Negalima versti vaiko sakyti eilėraščius, dainuoti daineles, skaityti kalbas ar vaidinti svečiams ar giminėms − jis nesugeba raiškiai tėvams pasakyti „Labos nakties“, kodėl tėvų manymu jis sugebės padeklamuoti „Eglutė skarota“ neužsikirsdamas.
