Finalininkų varžybos vyks šeštadienį 14 val. Nacionalinėje dailės galerijoje, o joms pasiruošti jauniesiems mokslininkams padėjo žymus britų mokslo žurnalistas ir populiarintojas Christopheris Riley, parašęs knygų ir BBC televizijai sukūręs daugybę dokumentinių laidų apie kosmoso tyrinėjimus. Su 15min.lt Ch.Riley pasidalino savo įžvalgomis apie mokslo iššūkius ir jaunųjų Lietuvos mokslininkų perspektyvas.
- Visą savaitgalį praleidote bendraudamas su jaunaisiais Lietuvos mokslininkais. Kokį įspūdį jie paliko?
- Mačiau daug talentingų žmonių. Esu mokęs jaunus mokslininkus visame pasaulyje – labai lengva pastebėti tikrus čempionus, lengvai, sumaniai ir aistringai kalbančius apie savo mokslą. Kiti ne tokie natūraliai talentingi, bet kai parodai, kaip jie gali tobulėti, jie puikiai mokosi.
- Gajus stereotipas, kad genialūs mokslininkai dažnai susiduria su problemomis, kai tenka žmonėms paaiškinti savo teorijas.
- Taip, tikrai. Turbūt tikras genialumas moksle dažnai palieka spragas socialiniuose sugebėjimuose – taip buvo visais laikais ir visose šalyse. Tad galbūt šitoje grupėje nebuvo genijų, nes nė vienas neatrodė kaip „mėmė“ ir visi leidosi mokomi. Bet tarp jų buvo daugybė labai protingų žmonių.
Lietuva numirtų, jei jaunojoje kartoje nebeliktų mokslininkų – lygiai kaip numirtų ir Amerika, Britanija, Vokietija ir Prancūzija.
Bendraujant su jaunais žmonėmis tokiose „Šlovės laboratorijose“ daro įspūdį, kad jie ne tik nepaprastai talentingi mokslininkai, bet kartu labai nori pasidalinti savo aistra su kitais. Taip pat ir čia – daugybė protingų žmonių atliekančių pasaulinio lygio tyrimus.
- Su kokiais dar iššūkiais susiduria jauni mokslininkai, be būtinybės įtaigiai perteikti savo atradimus?
- Visi mes, būdami vaikai, galvojome, ką daryti su savo gyvenimu, kuo būti užaugus – ir kaip atsakydavome į tokius klausimus? Dažniausiai apsidairydavome ieškodami žmonių, kuriais galėtume žavėtis. Tada pagalvoji: noriu būti kaip jis. Tad dažnai su profesija tave suveda koks nors žmogus.
Prieš tapdamas žurnalistu buvau mokslininkas – man įspūdį padarė keli mokslininkai, įkvėpę rinktis mokslą. Vienas iš jų – amerikiečių astronomas Carlas Saganas. Jis kūrė televizijos laidą pavadinimu „Kosmosas“, tai buvo viena žiūrimiausių dokumentinių laidų apie nepaprastą žmogaus norą keliauti už šios planetos ribų.
Tad Carlas Saganas buvo sektinas pavyzdys. Manau, kad „Šlovės laboratorijos“ tikslas ir yra kurti pavyzdžius – rasti talentingus charizmatiškus žmones ir pristatyti juos plačiajai publikai: žiūrėk, tai galėtų būti puiki karjeros sritis ir tau. Galbūt anksčiau apie ją nepagalvojai, nes žiūrėjai tik „Lietuvos talentus“ ar „X faktorių“ bei panašius dainų konkursus. O „Šlovės laboratorija“ sako: gali ne tik dainuoti, šokti ar daryti kitus triukus, bet taip pat ir kurti sėkmingą mokslininko karjerą.
Jaunąją kartą reikia padrąsinti imtis mokslo, nes tai yra visų tautų ateitis. Lietuva numirtų, jei jaunojoje kartoje nebeliktų mokslininkų – lygiai kaip numirtų ir Amerika, Britanija, Vokietija ir Prancūzija.
- O finansavimo klausimas? Šiais laikais didieji moksliniai atradimai daromi nebe tyrinėjant krintančius objektus savo kambaryje – jiems reikia nemažų investicijų, kurias gali pakelti ne visos valstybės.
- Šiais laikais didžiausias iššūkis mokslui yra tarpdisciplininis bendradarbiavimas. Tradiciniai universitetai turi atskirus padalinius – chemijos fakultetas, medicinos, biologijos, matematikos. Mokslininkai tarpusavyje nešneka, tačiau sprendžiant kai kurias problemas reikia suvesti visus talentus draugėn. Tam nereikia daug pinigų – tik gudriau panaudoti jau turimus protinius išteklius.
Visi praktikuojantys mokslininkai turi pareigą paaiškinti savo mokslą žmonėms, kurie už jį moka, per mokesčius.
Taigi, pavyzdžiui, įsteigti tarpdisciplininį institutą Vilniuje nekainuotų daug – tereikėtų pakviesti talentingus mokslininkus iš atskirų fakultetų ir pasakyti: kodėl mums nesukūrus glaudesnės institucijos, kuri leistų užmegzti dialogą tarp atskirų mokslo sričių. Tad sprendžiant pasaulio problemas visiškai nebūtina statyti CERN dalelių greitintuvą ar investuoti milijonus eurų į tarptautinius projektus.
- Kita šiuolaikinio mokslo problema ta, kad nors žmonija žino labai daug ir išsamiai, tačiau šios žinios daugiausia prieinamos tik nedideliam mokslininkų ratui. Ar mokslo ateičiai turi įtakos tai, kad jo rezultatais nebėra taip plačiai domimasi kaip anksčiau?
- Kai tik vykdomos visuomenės apklausos apie mokslą ir žmonių klausiama, ar jie domisi mokslu arba ar jie mano, kad mokslas atneša visuomenei naudos, didžioji dauguma sako taip. Tad tam tikra prasme tai tik mitas, kad žmonės nesidomi ar negerbia mokslo – jis vis dar gerbiamas kaip svarbi žmonių kultūros dalis.
Kita vertus, jeigu tų pačių respondentų paklausia, ar jie jaučiasi pakankamai informuoti apie kurią nors sritį, dauguma atsako ne. Mokslas atrodo sudėtingas, kai kurios sritys sunkiai suprantamos, reikalaujančios nemažai proto pastangų ir laiko. O taip vargti nesame pasiruošę.
- Taip pat reikia ir išmanymo?
- Nebūtinai nepasiekiamai sudėtingų dalykų išmanymo – tiesiog pakankamai motyvacijos domėtis. Manau, kad viską galima paaiškinti gana paprastai. Geras testas visiems mokslininkams – jei jie negali savo tyrimų paaiškinti dviem ar trim sakiniais, tai kam jie išvis tuo užsiima? Tai svarbus klausimas.
Tai nebūtinai reiškia, kad jie veltui švaisto laiką – tiesiog jie pakankamai neapgalvojo, kodėl užsiima savo tyrinėjimais. Arba bent jau kaip juos paaiškinti – visi praktikuojantys mokslininkai turi pareigą paaiškinti savo mokslą žmonėms, kurie už jį moka, per mokesčius.
- Vakaruose mokslininko karjerą renkasi vis mažiau žmonių, o Azijoje tikslieji mokslai labai populiarūs. Ar tai vienas iš veiksnių, keičiančių galios pasaulyje pusiausvyrą?
- Ji neabejotinai slenkasi į Rytus. Bent jau pinigai tikrai keliauja į Rytus. Ten intelektiniai ištekliai gausėja, o čia per pastaruosius 40 ar 50 metų jų sumažėjo. Galbūt trūksta investicijų ar susidomėjimo mokslu, gal dėmesys nukreipiamas populiaresniems dalykams – paslaugų sektoriui ir panašiai.
Ar mokslas gali mus išgelbėti? Mokslas yra tai, ką mes darome, taigi save turime išgelbėti patys.
Šia prasme mūsų laukia labai įdomus šimtmetis. Galios centras neabejotinai pasislinks ten. Ar galime tą pakeisti? Žinoma, kad galime, tereikia įkvėpti jaunimui susidomėjimo karjera šiose srityse. Iš dalies to galima pasiekti – ir jaučiu, kad Lietuvoje tai jau vyksta – naujoviškiems verslams interneto pagalba telkiant talentingus žmones, kurie kartu kurtų idėjas arba vystytų kitų sumanymus.
- Kurios mokslo sritys atrodo perspektyviausios?
- Ateitis priklauso tiems, kurie sugeba programuoti ir valdyti milžiniškus duomenų rinkinius. Tam reikia gerų matematinių sugebėjimų. Tad mes visi, kaip visuomenė, privalome pasitempti matematikoje. Pripažinkime, kad tai sunki disciplina. Net ir aš ne taip gerai ją valdau.
- O kosmoso užkariavimas? Tai septintojo dešimtmečio reiškinys ar susidomėjimas kosmosu dar gyvas?
- Ar tai septintojo dešimtmečio reiškinys? Dažnai sakoma, kad tai buvo kosmoso amžius. Ar jis pasibaigė, vos tik žmogus žengė ant Mėnulio paviršiaus? Tam tikra prasme taip, tačiau kosmoso amžius tebesitęsia ir mes vis dar jame gyvename. Nenustojome tyrinėti kosmoso, net kai ir paskutinis žmogus paliko Mėnulį. Tai, beje, įvyko lygiai prieš keturiasdešimt metų, 1972-ųjų gruodį.
Tad mes ir toliau siunčiame robotus į kitas planetas ir vis toliau skrendame į kosmosą, tyrinėjame, pavyzdžiui, Saturno ir Jupiterio palydovus. Mūsų zondai dabar yra už Saulės sistemos ribų. Kosmoso tyrinėjimai tęsiasi, mes tiesiog nustojome skraidinę žmones ir vietoje to siunčiame robotus. Tačiau per tokius savo atstovus ir toliau veržiamės į kitas planetas jau penkiasdešimt metų.
Kaip tik šiemet rugpjūtį pats didžiausias ir moderniausias zondas nusileis Marse. Jis vadinasi Smalsumas, kainavo maždaug milijardą dolerių ir yra šeimos automobilio dydžio. Ir jis nusileis įžūliausiu būdu – jį virvėmis nuleis virš Marso pakibęs kranas, kuris tada nukirps virves ir nuskris. Jei misija pavyks, zondas dešimtmetį važinės Marso paviršiumi, ieškodamas buvusios gyvybės pėdsakų ir galbūt sąlygų dabartinei gyvybei planetos gelmėse.
- O ar mūsų planetą mokslas gali išgelbėti nuo ekologinės katastrofos?
- Šitoks klausimo formulavimas klaidingai supranta mokslą. Ar mokslas gali mus išgelbėti? Mokslas yra tai, ką mes darome, taigi save turime išgelbėti patys. Ir dabar išties visos visuomenės turi priimti sąmoningą sprendimą, išspręsti dilemą. Ar drastiškai keičiame savo gyvenimo būdą ir nustojame kasę visą žemėje susikaupusią anglį ir pumpavę ją į atmosferą, lyg tai neturėtų jokių pasekmių? Mums būtina tą padaryti.
Tad moksle nėra tiesų – tiesiog nepaneigtos teorijos. O jei teorijos negali paneigti, ji yra tiesai artimiausias įmanomas dalykas.
Ar mokslas gali pasiūlyti alternatyvą? Žinoma, kad gali. Tinkamai nukreipę intelektinius išteklius ir investicijas į mokslą, pavertę tai technologija – o šie du dalykai skiriasi – kurią galėtume pritaikyti kurdami geresnį pasaulį. Žinoma. Klimato atšilimo tikrai nesustabdysime menais.
- Priekaištaujama, kad siekdama mokslo pažangos žmonija apleidžia kitas sritis, pavyzdžiui, dvasingumą. Ar pagrįsta taip sakyti?
- Na, priešinant mokslą su religija, galima klausti, ar jie vienas kitam prieštarauja. Daugumoje tikėjimo sistemų faktai ir tiesos gaunami apreiškimo būdu. Kažkaip magiškai, iš viršaus, mums apreiškiamos tiesos, kuriomis negalima abejoti. Tokios apreiškimu paremtos tikėjimo sistemos rizikuoja užkirsti kelią tobulėjimui. Joks vystymasis neįmanomas, jei dogmatiškai tiki neabejotinomis tiesomis.
Mokslinė perspektyva, priešingai, tiesos ieško vadovaudamasi prielaida, kad jokie teiginiai nėra tiesa – tiesiog kai kurių klaidingumas dar neįrodytas. Tad moksle nėra tiesų – tiesiog nepaneigtos teorijos. O jei teorijos negali paneigti, ji yra tiesai artimiausias įmanomas dalykas.
Gali būti, kad po kelių šimtmečių, išradus naują technologiją arba atradus naujų duomenų, teoriją vis dėlto paneigsi. Tada, jei visuomenė mokslą kuria tinkamai, turėtų įvykti paradigmų poslinkis – perėjimas prie naujų modelių, kuriais aiškinami reiškiniai. Ir tai yra esminis skirtumas, dėl kurio, mano manymu, mokslas yra daug pranašesnis pasaulio pažinimo būdas nei tikėjimas. Ar jie vienas kitam prieštarauja? Nežinau – daugybė mokslininkų yra tikintys žmonės. Jei nesileidi į per didelį dogmatizmą, gali priimi abu.
