Šią mįslę jiems įminti padėjo į svečius pakviesta iškalba garsėjanti, viena garsiausių Lietuvos moterų – Kovo 11-osios Nepriklausomybės akto signatarė, aktorė, visuomenės veikėja Nijolė Oželytė.
Ji garsi savo emocingomis, drąsiomis kalbomis, kurios visuomenėje visada sukelia rezonansą, jos tekstai yra ilgai komentuojami ir vyresnių, ir jaunų žmonių.
„Nusiteikite nerimtai, rimto nieko negaliu pasakyti, nes visos kalbos yra spekuliacija – retorika yra tai, ko nėra“ – tokia drąsia gaida pradėjo N. Oželytė.
Oratorystės menas pasak viešnios, reikalingas apkvailinti minias žmonių, pasitelkiant į pagalbą keletą šokiruojančių žodelių.
Pasak ugningosios kalbėtojos, ypač tuo naudojasi politikai ir rinkodaros specialistai. Jiems retorika reikalinga apgaudinėti visuomenę ir parduoti produktą, kurio net patys už dyką neimtų.
Viktorijos Kaleckaitės nuotr./Studentai |
„Karštai kalbu, nes du mėnesius tylėjau“ – prisipažino iš viešumos pasitraukusi moteris. Ji patarė, kad norint būti geru oratoriumi pirmiausia turi atrasti save, ir kalbėti ta tema, kuri tau yra svarbi, kuri tave užveda, tai tarsi jėga varanti į priekį. Jei žmogus žino ką pasakyti tai jis ir pasakys.
O jei neturi ką pasakyti – nepadės jokia oratorystė.„Aš jaučiu publiką, o ji jaučia mane“ – tai N.Oželytės drąsios kalbos paslaptis.
„Gali daug prisikišti į galvą, žinojimas yra didelė kupra, o suvokti reikia galėti“ – teigia N.Oželytė.
Retorika yra kalbėjimas, o suvokimas, ką kalbi yra Dievo dovana.
Oratoriumi galime būti kiekvienas iš mūsų, to galime išmokti, tačiau būti geru oratoriumi, kuris užveda publiką ir publika jo klauso daugiau nei valandą ir nori dar ir dar klausytis – tai yra Dievo dovana, o norint gauti šia Dievo dovaną turime atrasti save.