„Dažnai paauglį tėvai dar traktuoja kaip vaiką nors jis jau nori jaustis ne vaiku, nors nesugeba iki galo būti ne vaiku“, − kalbėjo šeimos psichologė Giedrė Gutautė Klimienė.
Karas ar taika – priklauso nuo tėvų
Paauglystė dažnai aprašoma kaip karo padėtis tarp tėvų ir vaikų. Taip yra todėl, kad būtent šiame periode atžala emociškai stengiasi atsiskirti nuo tėvų. Nors savo nuomonę vaikas pradeda reikšti dar būdamas visai mažiuku, tačiau būtent prasidėjus paauglystei atsiskyrimo nuo tėvų procesas tama labai intensyvus, o pačiam vaikui − itin svarbus.
Atsiskyrimas nuo tėvų − natūralus vaiko raidos etapas, tačiau jis yra labai sunkus tėvams ir pačiam paaugliui. „Vaikas nežino, kaip atsiskirti nuo tėvų, o pastariesiems atrodo daug saugiau prižiūrėti jį taip pat kaip anksčiau, jiems sunku pasitikėti vaiku. Čia ir prasideda visi slidūs klausimai: kiek pasitikėti, kiek − ne, kiek leisti, kiek − ne“, − kalbėjo psichologė.
Labai svarbu, kad paauglys ir tėvai bandytų rasti kontaktą, tačiau nuo vaiko tai priklauso žymiai mažiau nei nuo tėvų. Jei vaikas nesidalina su tėvais tuo, kuo gyvena per dienas, nesipasakoja, reaguoja agresyviai į bet kokį domėjimąsi juo − tai yra tėvų elgesio pasekmė. Jau į paauglystę yra įeinama su tokiais santykiais. Iš vaiko tikėtis, kad jis pakeis savo elgesį yra per daug.
Tėvai neturi leisti visko, ką sugalvoja paauglys − viskam yra ribos, kurias brėžia būtent tėvai, tačiau turi būti susitarimai tarp tėvų ir vaikų. Juk tėvai turi savas priežastis, dėl kurių jie kažko neleidžia daryti. Tik kalbantis su vaiku, ieškant kompromisų, duodant pažadus ir juos pildant santykiai su vaiku bus geri, − pasakoja psichologė.
„Tėvai, matydami, kad vaikas pasidarė atžagarus, uždaras, turėtų patys parodyti iniciatyvą ir supratimą. Tačiau tai daryti reikia labai nuoširdžiai, be kritikos, be pajuokiamų pastebėjimų. Tada po truputėlį vaikas atsivers, tačiau tai padaryti galima tik nuoširdžiu išklausymu, supratimu, pasisiūlymu padėti. Negalima pamiršti, kad iškart niekas nepasidarys. Turi praeiti kažkiek laiko, kol paauglys įsisąmonins, kad su tėvais tikrai galima kalbėtis“, aiškina šeimos psichologė.
Norint nuo mažumės kurti darnius santykius su vaiku labai svarbu yra jo palaikymas visame kame, net ir tada, kai vaikui kažkas nepasiseka, kritikos ir pažeminimo vengimas, patarimų, o ne pamokymų naudojimas, žiūrėjimas net ir į labai mažą vaiką rimtai.
Gerbdami vaiką nuo mažens tėvai gerbia jo individualumą, kuris labai svarbiu tampa paauglystėje, kurios metu didžiausia trintis ir tampa įvairios vaiko individualumo išraiškos.
„Tėvai neturi leisti visko, ką sugalvoja paauglys − viskam yra ribos, kurias brėžia būtent tėvai, tačiau turi būti susitarimai tarp tėvų ir vaikų. Juk tėvai turi savas priežastis dėl ko jie kažko neleidžia daryti. Tik kalbantis su vaiku, ieškant kompromisų, duodant pažadus ir juos pildant santykiai su vaiku bus geri“, − pasakoja G.Gutautė Klimienė.
Visos namų taisyklės turi būti aptariamos ir nusprendžiamos kartu su paaugliu. Negalima tiesiog imti ir primesti jam kažko, greičiausiai nepavyks jo priversti elgtis taip, kaip nori tėvai. Ribos yra abipusių diskusijų ir sutarimo klausimas.
Tėvai: visas pasaulis, draugai ir paramos šaltinis
Ankstyvoji paauglystė prasideda nuo 11 metų. Iki šio amžiaus, o ypač − iki pirmos klasės, tėvai vaikui yra visas pasaulis, visko matas. Pagal tėvus vaikas orientuojasi pasaulyje: kaip tėvai reaguoja, taip reaguoja ir jis, kaip tėvai elgiasi, taip elgiasi ir vaikas.
Šiame amžiuje tėvai nurodo, kaip reikia gyventi: pamoko, parodo, paguodžia, priima, palaiko, auklėja. Įžengęs į pirmąją klasę vaikas patenka į kitą pasaulį. Dažniausiai jis pradeda darytis savarankiškesnis, atsakingesnis, plečiasi vaiko akiratis, vis svarbesni tampa draugai. Visa tai išryškėja paauglystėje.
Paauglystėje tėvai iš mokytojų turėtų tapti patarėjais: jie turi būti taip pat palaikantys, mylintys ir priimantys vaiką tokį, koks jis yra. Su visomis jo bėdomis, džiaugsmais, klaidomis, trūkumais ir nusivylimais.
„Bet kokį bandymą auklėti paauglys priima su pykčiu. Idealiu atveju vaiką reikia išauklėti iki paauglystės. Tėvų funkcija turėtų būti patarėjų, bet ne nurodinėtojų. Aišku, kol paauglys dar nėra visiškai suaugęs, tėvų žodis turėtų būti svarbesnis, tačiau vis tik nereikia pamiršti, kad paauglystės periodu turėtų padidėti vaiko sprendimų teisė ir galimybės“, − dėsto šeimos psichologė.
Paauglystėje spręsdamas savo problemas žmogus turėtų gauti supratimą ir patarimų iš tėvų, tačiau jokiais būdais ne smerkimą.
Suaugusiam žmogui tėvai bet kuriuo atveju visada išlieka labai svarbūs, todėl turėti jų palaikymą net suaugusiam žmogui itin svarbu. Būna, kad savarankiškas žmogus kenčia tam tikrose situacijose, kai nėra elementaraus tėvų supratimo. Būtent dėl tokių situacijų yra labai svarbu, kad suaugęs žmogus būtų pilnai atsiskyręs nuo tėvų emociškai.
Pasitikėjimui reikia drąsos
Tėvai labai bijo pasitikėti paaugliais manydami, kad šie dar visai nieko nežinodami apie pasaulį gali labai nudegti. Dažnai tas nepasitikėjimas yra labai skaudus paaugliams, nes jie jaučiasi galintys pateisinti tėvų pasitikėjimą, tačiau šie nesuteikia tam galimybės besąlygiškai kontroliuodami savo atžalą.
Tėvai labai bijo pasitikėti paaugliais manydami, kad šie dar visai nieko nežinodami apie pasaulį gali labai nudegti. Dažnai tas nepasitikėjimas yra labai skaudus paaugliams, nes jie jaučiasi galintys pateisinti tėvų pasitikėjimą, tačiau šie nesuteikia tam galimybės.
„Gaunasi toks užburtas ratas. Kontroliuojamas vaikas laužo reikalavimus jų nevykdydamas, nes tai nėra jo pasirinkimai, tai nėra pasitikėjimas juo. Tokiais atvejais tas tėvų nepasitikėjimo viltis vaikas dažniausiai ir išpildo. Tėvai turėtų leisti vaikui būti atsakingu, parodyti, kad jis sugeba, kad jis gali pats susitvarkyti su kai kuriais dalykais. Pasitikėti vaiku dažnai reikia drąsos, bet jos turėti verta, nes dažnai vaikai, kai jais pasitikima, yra linkę pateisinti lūkesčius“, − komentavo G.Gutautė Klimienė.
Nuoseklumas tėvams yra labai svarbu. Jie tikisi iš paauglio, kad davęs pažadą jis jį ištesės, o patys pamiršta, kad jiems tai taip pat galioja. Jei mama su savo keturiolikmete dukra sutaria, kad plaukus mergaitė galės dažyti sulaukusi šešiolikos, tai atėjus jos šešioliktajam gimtadieniui ir dar kartą sulaukusi prašymo dažyti plaukus mama jau privalo savo pažadą išpildyti. Tik pildydami pažadus ir nemeluodami, neapgaudami savo atžalų tėvai užsitarnaus jų pasitikėjimą ir tikėjimą tuo, ką tėvai sako.
Taip pat svarbu yra tėvų reakcijos į vaiko išsipasakojimus. Tik žinodamas ir jausdamas tėvų palaikymą ir supratimą paauglys norės pasipasakoti, kas vyksta jo gyvenime.
Gavęs blogą pažymį jis išdrįs pasakyti apie tai tėvams tik tada, kai žinos, jog tai išgirdę tėvai paklaus kaip jis ruošiasi blogą pažymį ištaisyti, kiek tas pažymys bus lemtingas semestro pabaigoje, kaip vaikas spręs tą problemą.
Tačiau paauglys slėps blogą pažymį, jei žinos, kad apie tai išgirdę tėvai pradės rėkti aiškindami koks jis yra nevykėlis ir nieko gyvenime nepasieksiantis būsimas valytojas.
Visų pirma, tėvams reikėtų pasikalbėti su vaiku apie tai, kaip jis jaučiasi, ką jis ruošiasi daryti, galbūt patarti jam, parodyti pasitikėjimą juo, priimti jį ir su blogu pažymiu, ir su anglų kalbos olimpiados pirmos vietos diplomu − reikia palaikyti vaiką, o ne žlugdyti jį, ką dažnai tėvai net patys nesusiprasdami daro.
Rimtas problemas padės spręsti psichologas
Esminės klaidos, kurias tėvai daro bandydami sukurti tvirtus, darnius ir šiltus santykius su savo atžalomis yra per didelis kritiškumas vaikų atžvilgiu, vaiko interesų ir sprendimų nepriėmimas bei tėvų elgesio su vaikais nenuoseklumas. Sugriautą vaikų pasitikėjimą susigrąžinti atgal yra sunku, tačiau įmanoma. Reikia tik tėvų noro, kurio dažnai pritrūksta.
Gyvendami nuolatinėje blogų santykių rutinoje nei tėvai, nei jų atžalos net nepagalvoja apie tai, kad galėtų būti kitaip. Tėvai nenori užleisti savo pozicijų namuose, o augdami vaikai siekia išsikovoti savo žodį namuose. Taip iš ramios aplinkos namai virsta tikru karo lauku.
Ilgą laiką būnant konfliktinėse situacijose ir vienai, ir kitai pusei yra sunku vieną dieną imti ir pasiūlyti bendrauti kitaip. Psichologo konsultacijos padeda įsisenėjusias problemas spręsti. Dažnai konsultacijų metu tėvai pamato, kaip jie iš tikrųjų elgėsi su vaiku ir kokį poveikį jam darė, o ne ką jie galvojo, kad daro ir kaip vaikas jautėsi.
Pats paauglys pamato situaciją iš šono, įvertintą trečio nešališko žmogaus, pamato, kad tėvai dažnai savo draudimais ir kritika tik norėjo jam padėti ir jo nelaimės bijojo daug labiau nei jis pats.
Dažnai iš labai įtemptų santykių paauglystėje į suaugusiųjų gyvenimą yra žengiama su ne ką mažesne įtampa. Taip būna tuomet, kai tėvai labai nori kontroliuoti atžalą ir nesugeba emociškai atsiskirti nuo jos.
Gali būti ir taip, kad tėvams pavyksta paleisti vaiką, tuomet santykiai pradeda gerėti ir įžengęs į suaugusiųjų pasaulį bei jausdamas tėvų pasitikėjimą jų vaikas bendraus kitaip.
