Alternatyvusis ar netradicinis ugdymas atsirado kaip pasipriešinimas sustabarėjusiam ir į besikeičiančius socialinius žmogaus poreikius atsakyti nesugebėjusiam tradiciniam švietimui. Alternatyvaus ugdymo atstovai pabrėžė, kad tradicinės pedagogikos mokyklai keliama pagrindinė misija – žinių įgijimas – slopina vaiko saviraišką, individualumą, iniciatyvą. Kritikuotas manymas, kad visiems mokiniams galima pritaikyti tą pačią mokymo programą ir priversti juos visus domėtis tais pačiais dalykais.
Netradicinio ugdymo šalininkų įsitikinimu, ypač atgyvenę tradicinio mokymo metodai: vertimas mokinius įsiminti, atkartoti informaciją, susikoncentravimas į teoriją ir praktinių įgūdžių vystymo ignoravimas. Be to, alternatyvių mokymo įstaigų šalininkai akcentavo, kad tradicinės mokyklos nesugeba pilnai įgyvendinti sau keliamų tikslų, nes daugeliui moksleivių jose įtvirtintos akademinės programos yra netinkamos. Esą tuomet, kai vaikui mokymo stilius netinka, jis pritrūksta motyvacijos mokytis ir siekti akademinių aukštumų. Visa tai paskatino ieškoti alternatyvių vaikų ugdymo būdų.
Alternatyva tradicinei mokyklai
Šiandien pasaulyje yra ne viena alternatyva tradicinį švietimą siūlančioms mokykloms. Šios alternatyvos remiasi mokymo filosofija, visiškai priešinga tai, kuria pagrįstas tradicinis švietimas. Tarpusavyje šios dvi ugdymo alternatyvos skiriasi ne tik savo filosofijomis, bet ir švietimo tikslais, vertybėmis, požiūriu į mokinį bei švietimo proceso organizavimą. Nors netradicinio ugdymo metodai tarpusavyje taip pat skiriasi, visus juos vienija svarbiausi ugdymo akcentai, tarp kurių – pagarba kiekvienam individui, valdžios decentralizavimas (t.y. mokytojas nėra vienintelis ir neklystantis autoritetas), holistinė pasaulėžiūra.
Alternatyvaus ugdymo atstovai pabrėžė, kad tradicinės pedagogikos mokyklai keliama pagrindinė misija – žinių įgijimas – slopina vaiko saviraišką, individualumą, iniciatyvą.Netradicinės mokyklos ilgainiui leido suvokti: visi žmonės mokosi skirtingai. Ypač tai svarbu atsižvelgiant į tai, kad tik iki 20 proc. žmonių turi akademinių talentų. Todėl visų vaikų mokymas pagal tą pačią programą iš šiais talentais nepasižyminčių vaikų atima lygias mokymosi galimybes. Netradicinių mokyklų švietimo sistemos tuo tarpu prisitaiko prie kiekvieno mokinio poreikių. Jose įtvirtintas ugdymas atitinka bendruosius ugdymo tikslus, tačiau šiems tikslams pasiekti naudojami metodai, formos, turinys, kurie, kaip tikima, labiau nei tradicinėje mokykloje atitinka moksleivio poreikius ir sugebėjimus.
Mokyklų įvairovė
Tarp populiariausių alternatyvų švietimą įgyvendinančių tradicijų yra šios:
Laisvosios mokyklos. Vienas iš pirmųjų laisvosios mokyklos modelių – F.Ferrero „Šiuolaikinė mokykla“ Ispanijoje. Pagrindinė šio, 19 a. mąstytojo, mintis buvo ta, kad per mokslą turėtų būti perteikta objektyvi informacija, kuri galėtų tapti mokinio idealais. F.Ferreras ragino mokyklose panaikinti vertinimo sistemas, tikslų suformulavimą ir standartus (pavyzdžiui, pažymius), pagal kuriuos mokiniai skirstomi į tam tikras kategorijas.
Laisvomis mokyklomis 20 a. pradžioje vadintos mokyklos, nesiekusios formuoti mokinių įsitikinimų ir leidusios jiems mokytis tai, ką jie norėjo. Minties laisvė suvokta kaip būtina sąlyga visuomenei judėti į priekį.
Atvirosios mokyklos. Šio netradicinio švietimo akcentai – tai į vaiką orientuoti mokymo metodai, kiekvienam moksleiviui individualiai pritaikytos mokymo programos ir mokymosi tempai bei nekonkurencingas vertinimas. Atvirose mokyklose kartu mokosi skirtingo amžiaus mokiniai.
Mokymasis namuose. Šis netradicinis ugdymo metodas netrukus buvo įvertintas kaip moksleivio kūrybiškumą ir motyvaciją skatintanti švietimo sistema. Pastebėta, kad namuose mokomų vaikų testų rezultatai geresni, nei tų, kurie mokosi valstybinėse mokyklose. Mokymą namuose dažnai pasirenka tėvai, norintys, kad jų vaikai įgytų koncentruotą išsilavinimą, taip pat tie, kurie nenori, kad jų atžalų mąstymą apsiribotų mokykloje diegiamomis tiesos. Šis vaiko ugdymo būdas leidžia prisitaikyti prie jo poreikių, mokymosi tempo.
Chartijos mokyklos. Tai valstybinės, nemokamos mokyklos, išlaikomos valstybės lėšomis. Pagrindinis skirtumas nuo tradicinės mokyklos – jas valdo pačios bendruomenės, tėvai ir pedagogai, prisiimantys atsakomybę už mokymo kokybę ir ugdymo tikslų įgyvendinimą.
Fundamentalios mokyklos. Šių mokyklų filosofija išsiskiria iš kitų alternatyvių mokymo įstaigų itin griežta disciplina. Šiose mokyklose moksleiviai skirstomi pagal gabumus, yra griežtai vertinami už pasirodymą per pamokas. Moksleiviai privalo dėvėti uniformas. Itin didelis dėmesys skiriamas namų darbams.
Mokyklos be sienų. Esminis šios tradicijos ugdymo principas – mokymasis iš patirties. Šis tikslas pasiekiamas bendruomenės atstovus įtraukiant į mokyklos veiklą ir vaikų ugdymą kaip mokytojus.
Daugiakultūrinė mokykla. Pagrindinis šios švietimo tracijos principas – kultūrinio pliuralizmo akcentavimas. Mokyklose mokosi įvairių etninių ir rasinių grupių moksleiviai.
Magneto mokyklos. Svarbiausias šių mokyklų bruožas – susikoncentravimas į konkrečias mokymo programas, kaip antai – ekologiją ar meną.
Krishnamurti mokyklos unikalios tuo, kad nenaudoja jokių mokymo metodų. Vienos iš šios ugdymo tracijos mokyklų akcentuoja dvasinio, kitos – psichologinio, trečios – akademinio tobulėjimo reikšmę. Pagal Krishnamurti filosofiją, mokymas privalo atitikti mokinio poreikius, nes tik tada mokymas bus sėkmingas. Ne mažesnė svarba teikiama mokytojams – tikima, kad tik rūpestingi mokytojai gali užtikrinti, kad mokiniai jaustųsi laimingi.
Montessori mokyklos. Šios mokymosis sistemos kertiniai akcentai – pastangos suprasti kiekvieno vaiko savitumą ir sudaryti galimybes jiems turėti bei išreikšti savo nuomonę. Montessori ugdymo sistema kritikuoja tradicinei švietimo sistemai būdingą mokytojo autoritariškumą ir pažymi, kad jis mokiniui turi būti tarsi patarėjas.
Waldorfo mokyklų kertinis ugdymo akcentas – pagarba vaikui ir jo gynimas. Didžiausias dėmesys skiriamas moksleivio kūrybos, vaizduotės ugdymui ir tarpusavio santykiams. Tuo tarpu mokinio intelektinis vystymasis neskubinamas – remiamasi logika, kad kiekvienas vaikas vystosi savo tempu. Atsižvelgiant į jį padedama skleistis individualiems mokinio gebėjimams.
Tęstinės mokyklos skirtos moksleiviams, dėl vienokių ar kitokių priežasčių iškritusiems iš tradicinės mokyklos ir suteikia galimybę tęsti mokslus ne tokioje konkurencingoje ir į kiekvieną mokinį atskirai labiau orientuotoje aplinkoje.
Orientuota į mokinį
Taigi alternatyvų ugdymą remiančių tradicijų – ne viena. Ir nors visos jos yra gan skirtingos ir bendrą apibrėžimą joms surasti būtų sudėtinga, visos šios tradicijos dalinasi keliomis bendromis savybėmis. Tarp svarbiausių iš jų – tai individualizuotos mokymo programos, teorinių ir praktinių žinių apjungimas, akcentuojama mokinių sprendimo laisvė, sudaromos lygios mokymosi galimybės, mokytojo, kaip patarėjo, vaidmens svarbos pabrėžimas ir kt.
Alternatyvų ugdymą siūlančios mokyklos pasižymi ir didesniu lankstumu, nei tradicinės švietimo įstaigos. Jos sugeba greičiau reaguoti į pasikeitimus ir keisti savo mokymo programas. Be to, netradicinio švietimo šalininkai pažymi, kad alternatyvios ugdymo sistemos sudaro didesnes galimybes mokinio gebėjimų vystymui.
Alternatyvusis švietimas Lietuvoje
Prieš kiek daugiau nei dešimtmetį šalyje buvo patvirtinta „Netradicinio ugdymo koncepcija“. Ja remiantis vėliau buvo parengtos ir pripažintos trys netradicinio švietimo mokyklų koncepcijos:
▪ Montessori (2004 m.)
▪ Waldorfo (2004 m.)
▪ Suzuki (2005 m.)
Tradicinio švietimo lyderė – Azija
Tai, kad tradicinis ugdymas Vakarų šalyse turėtų išgyventi esminius pokyčius, rodo ir tarptautiniai mokyklų reitingai. Dar palyginti neseniai Vakarų pasaulis didžiavosi savo švietimo sistema kaip pavyzdine. Jungtinės Valstijos puikavosi geriausia mokyklų sistema pasaulyje, kuri pritraukdavo daugybę užsienio studentų ir kurią analizuodavo viso pasaulio tyrėjai ir švietimo specialistai.
Tačiau dar praėjusiais metais paviešinti tarptautiniai mokyklų reitingai PISA (Programme for International Student Assessment) atskleidė Vakarų valstybių švietimo sistemos saulėlydį. Minėta programa, tirianti 15 metų moksleivių skaitymo, matematikos ir gamtos mokslų pasiekimus ir jiems įtaką turinčius veiksnius, iš 65 analizuotų mokyklų sistemų, JAV reitingavo kaip 26.
Tie patys reitingai parodė, kad lyderės pozicijas švietimo sistemoje perėmė Azijos šalys. Aštuonios iš dešimties efektyviausiomis pripažintų mokyklų sistemų yra šiame žemyne: Šanchajaus, Honkongo, Suomijos, Singapūro, Korėjos, Japonijos, Kanados, Naujosios Zelandijos, Taipėjaus ir Australijos.
Išanalizavus per šešias dešimtis švietimo sistemų, buvo išvesti ir keli pagrindiniai, visoms ugdymo efektyviausioms sistemoms, būdingi bruožai. Tarp jų:
▪ griežti standartai ir nuosekli mokymo programa. Mokymas ir mokymasis šiose sistemose sukoncentruotas į kritinį mąstymą, idėjų tarpusavio susiejimą ir inovatyvumą;
▪ lygybė. Aukštai reitinguotose švietimo sistemose geros kokybės išsilavinimas prieinamas visiems mokiniams, net tik privilegijuotiems;
▪ mokytojais ir mokyklų direktoriais tampa tik patys geriausi kandidatai. Šis svarbus darbas patikimas tik daugiausiai akademinių pasiekimų turintiems profesionalams;
▪ akcentas – matematika ir tikslieji mokslai. Šios disciplinos pradedamos dėstyti dar pradinėse mokyklose;
▪ laikas ir pastangos. Pagal valandų skaičių, praleidžiamą mokantis, Azijos moksleiviai mokykloje mokosi keleriais metais ilgiau, nei Amerikos.
