Pamąstymais apie tai, kas šiandien yra vadybininkas, kokiomis savybės ir gebėjimais turėtų pasižymėti asmuo, dirbantis vadybinį darbą, dalijasi UAB „Krka“ nereceptinių vaistų marketingo skyriaus vadovas Vaidotas Samuolis.
– Vadybininkas – tai profesija?
– Pirmas klausimas: kas iš viso yra tas „vadybininkas“? Kaip aš įsivaizduoju, šiandien ko ne kiekvieną žmogų, dirbantį ofise, vadiname „vadybinku“: „Kuo dirbi?“ – „Vadybininku“, „Ką realiai darai?“ – „Sąskaitas išrašinėju“. Kitur „vadybininkas“ – didžiulės verslo kompanijos vadovas.
Tad pirmiausias klausimas: kas tas „vadybininkas“ yra iš tikrųjų, ir kaip turėtume apsibrėžti šią savoką.
Jeigu asmuo, kuris išrašinėja sąskaitas ir skambinėja klientams vadina save „vadybininku“, praktiškai „vadybininkas“ tampa generine pozicija darbo rinkoje. Tai – ofiso darbuotojas, kažkiek susijęs su komercija, kažkiek – su pardavimais.
Dabar visi universitetai ruošia vienos ar kitos srities „vadybininkus“. Atsivertus programas matome: šiek tiek mikroekonomikos pagrindų, šiek tiek komercijos, truputis buhalterijos, ir tu jau – „vadybininkas“.
Galbūt žodį „vadybininkas“ galima pakeisti žodžiu „specialistas“? Marketingo specialistas, pardavimų specialistas, produkto specialistas... Juk nuo to darbo esmė nepasikeičia. Daug kas, man atrodo, bent mano laikais, buvo suklaidinti to „gero“ žodžio „vadybininkas“.
Atmenu, prieš gerą dešimtį metų galvojome: „O, menedžerių mokykla, jau kažkas tai tokio!..”. O šiai dienai „vadybininkas“, dažniausiai sutinkama „forma“, yra asmuo, susijęs su pardavimais arba marketingu, nuo kurio darbo rezultatų priklauso įmonės pardavimai.
Save patį, pagal šiandienines šio žodžio vartojimo tendencijas, galėčiau priskirti marketingo vadybininkui.
– Jūsų asmeniniu pastebėjimų, ką derėtų žinoti tam, kuris norint tapti „geru vadybininku“?
– Vienas iš svarbiausių dalykų, mano supratimu, yra patirtis. Su kiekvienais metais, kiekviena savo klaida, pavykusiu ar nepavykusiu projektu, matymu, kokie sprendimai kažkurioje kitoje šalyje buvo priimti, kokį rezultatą jie atnešė – kaupiasi tavo patyrimas, kuris yra neįkainojamas.
Kiekviena kompanija turi savo darbo stilių, bet visi daro tuos pačius pardavimus. Skirtumas tik tas, kad vieni galvoja, kad reikia daryti taip, o kiti – kitaip.
Pavyzdžiui, kai kurios įmonės mano, kad jų sėkmę užtikrina gera reklama ir bendravimas su galutiniu klientu. Tuo tarpu, kitos kompanijos galvoja, kad tiksliniai žmonės, į kuriuos reikia labiausiai koncentruoti dėmesį, yra tie, kurie vėliau teikia rekomendacijas.
Skirtys egzistuoja priklausomai nuo kompanijos patirties, tradicijų, sėkmių/nesėkmių. Jeigu vadybininkas pereis iš vienos kompanijos į kitą, tai faktas, kad jis bet kuriuo atveju atsineš patirtį, kadangi jis bus matęs, kaip kitoje kompanijoje visai kitais metodais yra pasiekiami tie patys pardavimai.
Su kiekviena nauja kompanija jo žinių bagažas vis didės ir didės.
– O aukštojoje mokykloje sukauptos žinios ar padeda tapti sėkmingu "vadybininku"?
– Aukštoji mokykla tavęs tikrai neišmoko, kaip reikia dirbti. Čia išmoksti susikoncentruoti, greitai padaryti rezultatą (ypač kai reikia per kelias dienas pasiruošti sunkiems egzaminams).
Universitetas, mano nuomone, pirmiausia suteikia bendrąjį išsilavinimą. Praktinių dalykų išmokstame darbe. Pavyzdžiui, kai mokiausi universitete, turėjome buhalterijos discipliną. Nieko aš tada, atvirai sakant, neišmokau... Niekaip nesupratau, kaip skaičiuojamas tas balansas (juokiasi).
Tų praktinių dalykų išmokau tik dirbdamas kompanijoje, kur pelno ir nuostolio ataskaita yra naudojama konkretaus produkto pelningumui paskaičiuoti. Kai tu tą pačią formulę taikai diena iš dienos, pradedi suprasti, iš kur tie skaičiai „atsiranda“, o svarbiausia – ką jie reiškia.
Svarbu, kad žmogus būtų imlus, norėtų klausyti, būtų lankstus. Kartais yra žymiai svarbiau charakterio savybės, o ne apmokymai.
– O asmeninės savybės tokio pobūdžio darbe – daug lemia?
– Be abejo, asmeninės savybės yra labai svarbu. Tik klausimas: ar su jomis turi „ateiti“, ar jas turi išsiugdyti? Aš galvoju, kad dauguma dalykų yra išmokstama: gali išmokti bendrauti, derėtis ir t.t.
– Bet ar įmanoma išmokti bendrauti?
– Turėdamas gerą mentorių ar, tarkime, patyrusį kolegą, kuriam sekasi, arba charizmatišką savo vadovą gali perimti jo bendravimo įgūdžius.
Šiandien aš dažnai susimąstau, save „pagaunu“, kad naudoju tą patį bendravimo stilių, techniką, kurią naudojo kažkuris tai mano vadovas. Juk vaikai mokosi iš savo tėvų matydami, kaip jie bendrauja, kaip ką reikia daryti. Darbe galioja tas pats principas: tu išmoksti iš savo kolegų arba iš savo vadovų.
Labai daug dalykų yra išmokstama čia ir dabar. Svarbu, kad žmogus būtų imlus, norėtų klausyti, būtų lankstus. Kartais yra žymiai svarbesnės asmens charakterio savybės, o ne jo gebėjimai. Mano vienas kolega yra pasakęs: „Priima pagal kompetencijas, o atleidžia dėl charakterio savybių“.
– Vadybinį darbą šiandien dirba daugybė žmonių, kurie baigė su vadyba, komercija, pardavimais ir panašiomis sritimis nesusijusias specialybes. Ar galima būti geru vadybininku, nesimokius šio amato?
Turėdamas gerą mentorių ar, tarkime, patyrusį kolegą, kuriam sekasi, arba charizmatišką savo vadovą gali perimti jo bendravimo įgūdžius.
– Šiandien yra labai daug baigusių universitetus žmonių, kurie dirba ne pagal savo įgytą specialybę ar kvalifikaciją.
Neseniai mane vežė taksistas, kuris baigė sociologiją. Dirba taksi, nes nesusiranda su specialybe susijusio darbo.
Tačiau buvusi kolegė, kuri baigė tas pačias studijas, įsidarbino radijo stotyje M1 reklamos pardavimų vadybininke, ir tas darbas jai puikiai pritiko.
Turėjau kolegą, kuris buvo baigęs istoriją, ir mes kartu su juo dirbome farmacijos kompanijoje prekinio ženklo vadybininkais, pardavinėjome vaistus ir kūrėme reklamą. Jokių stabdžių tam nėra.
Mano nuomone, svarbu eiti savo keliu, o ne ten, kur tave srovė neša (kaip kad dažnas sako: „Ai,taip jau gavosi, tai ir dirbu čia“). Dirbti darbą, kuris tave iš tiesų „veža“.
Svarbu turėti viziją: išsikelt tikslą, kur tu nori būti po 10 – 20 metų. Kai pasirenki savo kelią, pradžioje tenka „minti“ pačiam, o po to tave pats kelias veda į priekį.
