Remiantis š.m. balandžio mėnesio žurnalu „Valstybė“ (Nr. 4), geriausiųjų „QS“ pasaulio universitetų pirmąjį reitingo dešimtuką 2012 – 2013 metais sudarė JAV ir JK universitetai.
1. Masačusetso technologijos institutas (MIT),
2. Kembridžo universitetas,
3. Harvardo universitetas,
4. Londono universiteto koledžas,
5. Oksfordo universitetas,
6. Londono imperatoriškasis koledžas,
7. Jeilio universitetas,
8. Čikagos universitetas,
9. Prinstono universitetas,
10. Kalifornijos technologijos institutas.
„QS“ reitingo sudarytojai pirmenybę teikia apklausų metodui. „Reitingai visiškai atitinka studentų lūkesčius – sudarydama reitingą organizacija atsižvelgia į daugiau nei 46 tūkst. akademinio pasaulio atstovų ir daugiau nei 25 tūkst. darbdavių nuomonę“ – rašoma žurnale „Valstybė“.
QS“ atskirai ima visa vienos šalies švietimo sistemą ir lygina ją su kitos šalies švietimo sistema.
Teigiama, jog apklausos yra vykdomos, siekiant išvengti regioninio šališkumo. Be to, „QS“ sudarytojai atsisako vertinti specializuotus universitetus ir tuos, kurie išleidžia mažiau nei 200 mokslinių publikacijų per metus.
Pasak Studijų užsienyje informacinio centro vadovės Žanetos Savickienės, „QS“ pakankamai kompetentingai vykdo šiuos aukštojo mokslo kokybės tyrimus: „Iki tol tiek JAV, tiek JK šiuos tyrimus atlikdavo žurnalistai. Reitingavimas buvo vykdomas nežinant, kaip pamatuoti.
Tuo tarpu universitetų reitingai, kuriuos formuoja QS, yra vykdomi atliekant didesnes apklausas, samdant nuolat dirbančius specialistus. Greta universitetų reitingų, QS pateikia ir lyginamąsias šalių švietimo sistemų analizes bei universitetinių miestų reitingus (patogiausius studijoms), ko ankščiau nėra buvę.“
Prestižas – kryptis, bet ne taisyklė
Neseniai Lietuvoje viešėjęs JK nevyriausybinės organizacijos „Kūrybiškumas, kultūra ir ugdymas” vadovas Paulas Collardas viešojoje erdvėje skandalingai pareiškė, jog mokslas prestižiniame universitete – dar nieko nereiškia.
žvalgantis į aukštųjų mokyklų reitingus svarbu atkreipti dėmesį, ar reitingai įtraukia baigusiųjų įsidarbinimą
Jo teigimu, prestižiniai universitetai atsirenka pačius gabiausius žmones ir realiai dirba tik su tais, kurie pretenduoja tapti Nobelio premijos laureatais. Klausimas, kurį kėlė P.Collardas: ar tokie universitetai iš tiesų sukuria pridėtinę vertę?
"Mokslininkai, kurie dirba reitingavimo srityje, pradeda kelti naujas hipotezės, ar yra teisinga reitinguoti tą aukštąją mokyklą, kuri pasiima patį gabiausią mokinį, jo nesugadina, ir išleidžia kai patį geriausią.
Galbūt reikia reitinguoti tą aukštąją mokyklą, kuri pasiima vidutinioką, kuris po studijų išeina kaip ypatingai geras specialistas?" – panašią retoriką išsako ir Ž.Savickienė.
Paklausta, ar, jos manymu, yra svarbu pabaigti studijas prestižinėje aukštojoje mokykloje, studijų centro vadovė atsako: „Universitetų reitingai yra kryptis, bet ne taisyklė. Reikėtų žiūrėti į pirmuosius dešimtukus ir šimtukus.
Universitetai „vaikšto“ reitinguose, tačiau nenukrenta taip drastiškai – iš 10 vietos į 50. Kita vertus, universitetas, kuris reitinge yra 10, ir tas, kuris yra 15 (jeigu reitingavimo sąraše keli šimtai ar net tūkstantis aukštųjų mokyklų) – sunku pasakyti, kaip yra iš tikrųjų.“
Svarbus ne tik vardas, bet ir partneriai
Studijų centro vadovės pastebėjimu, svarbu atsižvelgti ne tik į universiteto vardą, bet ir į partnerius, su kuriais aukštoji mokykla bendradarbiauja: „Jeigu tai yra inžineriniai mokslai, galbūt yra universitetas ar koledžas, kuris partneriauja su didžiule įmone, pasaulyje lyderiaujančia savo srityje.
Reitingavimas ir akreditacija – yra du skirtingi dalykai. Jeigu reitingavimas yra patarimas, kaip rinktis studijas, tai akreditacija yra būtina
Tarkime, dvimetis koledžas JAV, Vašingtono valstijoje, netoli Sietlo, turintis tiesioginį ryšį su „Microsoft“ – galvojančiam apie programuotojo karjerą yra puikus variantas.“
„Be abejo, darbdaviui tarptautiniu mastu garsus aukštosios mokyklos vardas yra tam tikras indikatorius.
Kita vertus, Vakarų valstybėse yra natūralu, kad aukštoji mokykla palaiko glaudžius ryšius su ta pramone, kuri yra netoli: pramonė investuoja į aukštąją mokyklą, aukštoji mokykla, savo ruožtu, siunčia savo studentus į praktiką. Taigi, verslui aišku, kokie žmonės ateis dirbti“ – teigia Ž.Savickienė.
Pašnekovės teigimu, žvalgantis į aukštųjų mokyklų reitingus svarbu atkreipti dėmesį, ar reitingai įtraukia baigusiųjų įsidarbinimą. „Kai kurie reitingai ignoruoja šį faktorių. Apskritai, Europoje mažiau yra kreipiamas dėmesys į tai, ką veikia aukštąsias mokyklas baigę alumnai. Tuo tarpu JAV yra išvysčiusi glaudžią bendradarbiavimo su alumnais praktiką“ – teigia Ž. Savickienė.
Studijų programų akreditacija – būtina
„Reitingavimas ir akreditacija – yra du skirtingi dalykai. Jeigu reitingavimas yra patarimas, kaip rinktis studijas, tai akreditacija yra būtina, – teigia studijų centro vadovė. – Kiekvienoje šalyje yra centras į kurį ateini su kitos šalies diplomu, ir jis yra prilyginamas diplomui tavo šalies lygyje."
ES šalyse yra sukurtas studijų kokybės vertinimo centrų tinklas, vadinamas „ENIC – NARIC“: „ENIC“ – europiniai informacijos centrai, „NARIC“ – nacionalinis centras. Į šiuos centrus savo šalyje gali kreiptis kiekvienas, norintis gauti informaciją apie pasirinktos studijų programos pripažinimą tarptautiniu mastu.
Studijų kokybės vertinimo centrai atlieka dvi pagrindines funkcijas: 1. Pripažįsta užsienyje įgytą išsilavinimą (pagal tai, ar leidžiama/neleidžiama absolventui stoti į tolimesnės pakopos studijas), 2. Vertina diplomus, atsižvelgiant į tai, ar nėra didelių sisteminių skirtumų (tarkime, arabų šalyse teisė dėstoma remiantis Koranu, ir toks teisinis išsilavinimas nebūtų pripažįstamas ES šalyse).“
