Apie specialiųjų poreikių vaikų įtrauktį į darželius ir bendrojo lavinimo mokyklas 15min studijoje kalbėjomės su švietimo, sporto ir mokslo viceministru Ramūnu Skaudžiumi bei Vilniaus „Šilo“ mokyklos mokytoju Arturu Adamu Markevičiumi.
– Apie šį pokytį visuomenėje jau buvo kalbėta ir diskutuota, tačiau dabar pagaliau nuspręsta, kada tai įvyks. Pakalbėkime apie šio žingsnio aktualumą.
R.S: Siekis yra visapusiškai įtraukų ugdymą įgalinti jau nuo 2024 m., tai įtvirtinantis įstatymas priimtas praėjusiais metais – kad kiekvienas vaikas galėtų lankyti mokyklą arčiausiai savo namų. Šiuo klausimu, man regis, svarbu pats principas. Iki šiol mes kalbėjome, kad vaikas su specialiaisiais poreikiais turi pats prisitaikyti, o įtraukusis ugdymas sako visiškai priešingai, kad mokykla, aplinka ir metodai turi būti maksimaliai geri ir leisti vaikui atskleisti save.
Nėra taip, kad 2024 m. būsime viską padarę ir daugiau nieko nereikės daryti, kitos valstybės prie įtraukiojo švietimo keliauja ilgus metus. Lietuva taip pat, mes apsisprendėme eiti tuo keliu, pirmieji rezultatai, pirmasis pasiruošimas turėtų matytis 2024 m., bet tai nebus „stop“ taškas, nes reikia keisti ir visuomenės nuomonę, specialistų parengimo sistemą, aplinką, tiesiog, kad tai taptų natūralia švietimo dalimi.
– Kokiame pasirengimo etape esate dabar? Kaip būtų galima apibrėžti – ar tai tam tikras fizinis mokyklų parengimas, ar strateginiai darbai?
R.S: Pasiruošimas yra platus, jau esame pasitvirtinę įtraukaus švietimo planą, kuriuo mes sieksime pasiruošimo 2024 metams. Jis apima daug aspektų – nuo visuomenės edukavimo, nuomonės apie jį formavimo – ne paslaptis, kad daug nerimo yra ne tik tėveliams, kurių vaikai yra su tam tikrai negalia, bet ir tiems, kurių vaikai neturi specialiųjų poreikių. Klausimų yra visokių – nuo pedagogų paruošimo iki aplinkos pritaikymo.
– Apie kokius specialiuosius poreikius turinčius vaikus kalbame? Sakykime, turinčius klausos, regos, fizines negalias – ar visus atvejus?
R.S.: Labai svarbu, kad būtų atliepti visuomenės poreikiai. Dabar turime per 40 specialiųjų poreikių mokyklų, kuriose mokose per 3 600 vaikų. Tikrai nereiškia, kad visos tos mokyklos bus uždarytos, bet tikrai reikia siekti, kad kiekvienas vaikas maksimaliai mokytųsi bendrojo ugdymo mokykloje. Vieniems tai galbūt reikš, kad dalyvaus jame 100 proc., kitiems – 10–30 proc. Bet jie matys vieni kitus, bendraus ir kartu augs kaip asmenybės.
– Argumentų dėl šio žingsnio girdima įvairų – ir už, ir prieš. Vieni sako, kad tai galėtų būti regresas vaikams, kurie neturi specialiųjų poreikių, kiti – kad turime užtikrinti lygiateisiškumą, padėti žmonėms, kuriems reikia mūsų pagalbos. Koks jūsų asmeninis požiūris į tai?
A.M.: Įtraukusis ugdymas yra svarbus žingsnis ne tik švietimo sistemai, bet ir visuomenei. Mes turime pripažinti, jog nesame visi vienodi ir kad kiekvienas vaikas yra skirtingas. Net jeigu mes nekalbėsime apie negalią, bet kalbėsime apie įprastos raidos vaikų klasę, joje irgi yra įvairių vaikų, kurie turi, iš vienos pusės, kažkokių stiprybių, iš kitos pusės, dalykų, kurie jiems nelabai sekasi. Įtraukusis ugdymas kreipia mūsų dėmesį į tai, kad negalime vaikų pritaikyti prie kažkokio standarto, bet turime sudaryti jiems sąlygas skleisti potencialą tokį, kokį jie turi.
Įtraukusis ugdymas yra svarbus žingsnis ne tik švietimo sistemai, bet ir visuomenei.
Brėžti ribas, kurie vaikai gali skleisti tą potencialą, o kurie negali, yra diskriminacija ir tam tikras praradimas visuomenei. Kitaip tariant, įtraukusis ugdymas nėra pasiaukojimas dėl kažkokios vienos ar kitos grupės, tai yra ugdymas, kuris pamato kiekvieną. Aišku, reikia tikriausiai suprasti ir tuos žmones, kurie mąsto kitaip. Nerimo yra, ir tai turbūt bendras jausmas visiems, nes tiesiog ir tėvai, ir vaikai, ir mokytojai, ir kiti mokyklos bendruomenės nariai nerimauja, kad tas kažkoks taškas mūsų istorijoje bus jiems našta. Turėtume turbūt kalbėti, ne tik kalbėti, bet ir kurti konkrečius mechanizmus, sprendimus, kurie leistų mokytojams žinoti, kad tai nebus tik jų atsakomybė, kad viskas turi pasisekti.
– Kokios mintys, Arturai, jums ir jūsų kolegoms kyla? Kaip jūs tam ruošiatės?
A.M.: Mano darbas yra kiek specifinis, nes aš dirbu specialiojoje mokykloje, tai reiškia dirbu su vaikais, kurie turi vienokių ar kitokių sutrikimų, taigi mūsų aplinka yra homogeninė.
Bet jei kalbėti apie asmeninį iššūkį, apie kurį aš galvoju, tai iš esmės – skirtingų interesų suderinimas. Klasėje vaikų gali būti daug ir tada klausimas – kaip su savo laiko resursais, su savo kompetencijų resursais, paruošti tokią pamoką, tokį užsiėmimą, kuriame kiekvienas vaikas galėtų dalyvauti ir jaustis gerai.
– Jūs dabar dirbate su specialiųjų poreikių vaikais, ar mėginote jų klausti – ar jie norėtų mokytis kartu su kitais bendrojo lavinimo mokyklose?
A.M.: Kartais kalbu ne taip tiesiogiai – ar norėtumėte mokytis kitokioje mokykloje? Dar reikėtų pasakyti, kad daug vaikų ir grįžta iš bendrųjų mokyklų, nes turėjo neigiamą patirtį. Žinoma, tą sprendimą jų tėvai priima. Iš bendrųjų mokyklų tiesiog pabėga į specialiąsias įstaigas. Tada tas klausimas, ar norėtumėte grįžti – sunkus.
Iš kitos pusės, kadangi esu etikos mokytojas, dažnai kalbame apie save, apie santykius su kitais, neretai girdžiu. kaip vaikai sako – mes juk esame prastesni negu kiti. Tuose žodžiuose, manau, slypi didelis noras turėti bendrų patirčių, galimybių susitikti. Man įtraukusis ugdymas pirmiausia yra galimybių kūrimas.
– Greičiausiai tai kalba ir apie savivertę. Mes auginame žmogų, kuris augdamas tokiame kontekste ir ateity labai sunkiai gali save matyti ir bendroje darbo rinkoje ar studijose.
R.S.: Artūras palietė esminius dalykus – tie pavyzdžiai, kada vaikai po blogos patirties, tikėtina, tėvų sprendimu, grįžta į specialiąsias mokyklas, liūdina. Bet tai rodo, kokiu keliu mes turime eiti ir kiek daug turime nuveikti. Labai dažnai viskas slypi mūsų galvose, kada reikia pakeisti požiūrį. Aš manau, kad tai teisingas kelias ir juo reikia eiti. Ir reikia eiti nuo ko ankstesnio amžiaus, nes tada tai tampa vaikui ne išskirtinumu, o natūralia aplinka.
Anksčiau specialieji poreikiai buvo lyg kažkoks tabu. Ar būtų vaikas, ar paauglys, ar suaugęs – jų nepamatysi gatvėje. Tiesiog nesudarytos galimybės, tarsi jie visuomenėje neegzistuoja, bet jų yra, ir nemažai, jie yra visuomenės dalis – ir jie turi teisę gyventi maksimaliai pilnavertį gyvenimą kaip jie gali.
– Vieni bijo, kad nukentės mokymosi procesas, kiti – patyčių. Ar įmanoma tam iš tiesų pasiruošti?
A.M. Jeigu mes turime nerimo, kad vaikas praras kažką akadamine prasme, turime suvokti, kad vaiko pažanga neapsiriboja vien tik akademinėmis žiniomis. Ta pažanga turi būti visapusiška. Mes dažnai pateikiame tokį pavyzdį – kai mus priima į darbą, neklausia, ar mes mokame skaityti, skaičiuoti, klausia, ar mokame spręsti konfliktines problemas, ar mokame dirbti grupėse, ar mokame bendradarbiauti, kurti ir suteikti pagalbos. Reikia pasakyti, kad mūsų mokykla dabar, negaliu pasakyti, kad visai nemoko, bet moko per mažai. Įtraukusis ugdymas veikiausiai yra viena efektyviausių galimybių formuoti tokią visuomenę, kurioje individų kompetencijos bus žymiai platesnės nei vien tik akademinis pasirengimas.
Kaip rengiamasi priimti vaikus?
Įtraukiojo ugdymo plane numatyta, kad kasmet, atsižvelgus į poreikį ir pasiūlą, bus steigiamos papildomos švietimo pagalbos specialistų pareigybės mokyklose ir pedagoginėse psichologinėse, ar švietimo pagalbos tarnybose, kad kiekvienas mokinys gautų jam reikalingą pagalbą. Jau šiais metais savivaldybėms iš valstybės biudžeto skirta apie 3,7 mln. eurų steigti 285 papildomoms mokytojų padėjėjų pareigybėms.
Nuo šio rugsėjo panaikintas atotrūkis tarp švietimo pagalbos specialistų (specialiųjų pedagogų, logopedų, surdopedagogų, tiflopedagogų, psichologų, socialinių pedagogų) ir mokytojų darbo užmokesčio: švietimo pagalbos specialistų pareiginė alga vidutiniškai didėjo 22 proc.
Jau šiais metais savivaldybėms iš valstybės biudžeto skirta apie 3,7 mln. eurų steigti 285 papildomoms mokytojų padėjėjų pareigybėms.
Pagerinus darbo sąlygas ir padidinus atlyginimą, daugiau reikalingų specialistų turėtų pasirinkti darbą mokyklose. Šiemet į socialinės pedagogikos II pakopos studijas priimta 15 studentų, į psichologijos I pakopos studijas – 400, edukacines ir vaiko psichologijos II pakopos studijas – 15, specialiosios pedagogikos abiejų pakopų studijas – 49. Tikimės, kad jie sėkmingai baigs studijas ir ateis dirbti į mokyklas.
Mokyklų administracijos darbuotojams, mokytojams numatomi praktiniai mokymai apie įtraukųjį ugdymą.
Taip pat bus parengti metodinės medžiagos rinkiniai pagal atskiras specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių mokinių grupes: regos, klausos, raidos, elgesio, emocijų ir intelekto sutrikimų. Bus organizuoti mokymai mokytojų ir švietimo pagalbos specialistų komandoms, pedagoginių psichologinių tarnybų specialistams.
Tam, kad mokyklų vadovai, mokytojai, mokykloje dirbantys švietimo pagalbos specialistai sudėtingesniais atvejais galėtų greitai gauti specialistų konsultaciją, savivaldybėse veiks ir stacionarios, ir mobilios konsultacinės specialistų grupės.
Yra numatyta peržiūrėti valstybės finansuojamų vietų užsakymo prioritetus, kad iki 2024 m. būtų parengtas kuo didesnis reikalingų specialistų skaičius.
