Pakeliui į Voluinę, kur vykau kartu su keliais parlamentarais ir paramą vežusiais savanoriais, – skambutis telefonu mus pasitiksiančiai ukrainietei.
Kalba – rusiškai, bet kai kurie žodžiai užsivelia abiem pusėms. Vienu metu Oksana užstringa: „Kaipgi tai pasakyti rusų kalba?“
Žodžiai kažkaip randasi, bet ne visiems.
Volodymyro miesto savivaldybės Voluinėje, Vakarų Ukrainoje, į kurią atvyksta karo pabėgėliai, taip pat ir iš rusakalbių šalies Rytų regionų, atstovė sakė, kad daug jų nori mokytis ukrainietiškai.
„Kad niekam daugiau nereikėtų ateiti „vaduoti“, – tarsteli moteris.
Vienos įmonės vadovas Novovolynske, paklaustas, kaip bendrausime, atsako, kad rusiškai dar nepamiršo, bet greit užmirš.
2014–2015 metais mūšiuose dalyvavęs buvęs „Azovo“ pulko, šiuo metu ginančio apsiaustą Mariupolį, narys Serhijus Smalirukas rusiškai nekalba.
Moka kalbą, išklauso klausimus rusiškai, mat angliškai nemoka, ir atgalios žeria ukrainietiškai. Štai, kodėl.
Nebekalba seniai
„Seniai nebekalbu rusiškai. Dvejus metus kalbėjau rusiškai, kai atlikau karinę tarnybą Kryme, Sevastopolyje. O nekalbu, nes tai okupanto kalba.
Turime maksimaliai kalbėti ukrainietiškai. Mūsų, ukrainiečių, kalba labai vaizdi, graži ir reikia mokytis ja maksimaliai kalbėti“, – Novovolynske, Voluinės srityje, veikiančiame teritorinės gynybos štabe, kuriam vadovauja, pasakojo jis.
Kalbėdamas apie tai, kodėl užpuolė Ukrainą, Rusijos prezidentas kalbėjo apie tariamą „denacifikaciją“ ir „demilitarizaciją“, paraštėse leisdamas suprasti, kad Ukraina – net ne valstybė.
S.Smalirukas pažymėjo, kad nebuvo adekvačių ir sveiku protu suvokiamų priežasčių karui.
Jis pabrėžė, kad Ukraina nieko neužpuolė, nenorėjo užimti jokių Rusijos teritorijų, nieko neterorizavo, nepuolė jos karių, moterų, vaikų, senolių.
Ukrainiečių kario teigimu, klaidingai pasitelktas rusakalbių šalies gyventojų „gynimas“, šalis apkaltinta nacizmu, fašizmu.
Dar vienas motyvas, S.Smaliruko nuomone, gerėjęs gyvenimas Ukrainoje.
„Rusijoje vienas gyvenimo lygis, Ukrainoje – kitas. Mūsų valstybėje, kitaip nei pas juos, gyvenimas gerėjo. Pas mus esą negalėjo būti geriau. Kai taip yra, iš karto kyla klausimai jam, jo aparatui, kodėl Rusijoje blogai, nors tokia didi, turtinga šalis, o Ukrainoje geriau“, – kalbėjo jis.
Rusijos saviidentifikacijos problema
Volodymyro miesto, irgi Vakarų Ukrainoje, Voluinėje, A.J.Krymskio pedagoginio koledžo psichologas Ihoris Pališčiukas sakė, kad rusiškai normaliai nekalbėjo nuo sovietinių laikų.
„Dar būdamas šios ugdymo įstaigos studentu, taip laisvai kalbėjau rusiškai, kad net kažkada pagavau save, jog galvoju rusų kalba. Savu laiku tai buvo madinga ir tradicijos buvo. Lengvai kalbėjau rusiškai. Bet dabar jaučiu, kad trūksta praktikos. Pas mus ukrainiečių žemė ir čia rusų kalba skambėjo tik toje dalyje, kur buvo kariai. Pas mus niekada rusiškai nekalbėjo.
Žaisdavome su rusų vaikinais – lengvai pereidavome į rusų kalbą, žiūrėjome rusiškus filmus, laidas. Nebuvo to, ką kalba Rusijos propaganda, aiškindama apie užpuolimo priežastis“ , – rusiškai kalbėjo jis.
I.Pališčiuko nuomone, Rusijos pradėto karo priežastys – rusų žmonių saviidentifikacijos problema.
Rusija, anot jo, pavogė Ukrainos istoriją.
„Jie užmiršo, kad jei jau ne slavai mes, tai rusų, rusėnų miestų motina yra Kyjivas. Jie geriausiu atveju – tai dukra. Dukra, kuriai šiandien niekaip nerūpi motina. Kol rusai nesupras, kad saviidentifikacija tai visko pradžia, jie visada mūsų pasąmoningai nekęs, nes mes jiems nuolat primename, jog jie melagiai, pasisavino svetimą“, – mano jis.
Todėl, I.Pališčiukas svarstė, kad Ukraina, ko gero, turi mokytis gyventi kaip Izraelis – nuolatinio karo sąlygomis, bet mokėdama apsiginti, už save pakovoti.
Galvoja ir kalba ukrainietiškai
Minėta Oksana, pavarde Kyryčiuk, sakė, kad iš tiesų Ukrainoje, ypač – vakarinėje dalyje, rusų kalba nebuvo paplitusi.
„Mes galvojame ir kalbame ukrainietiškai. Anksčiau Ukrainoje buvo filmai, muzika rusų kalba. Tai buvo labai paplitę. Su laiku rusų kalbos televizijoje ir radijuje tapo gerokai mažiau.
2014 metais, kada Rusija užpuolė Ukrainą ir aneksavo Krymą, rusų kalbą visuomenėje imta vertinti kaip agresorės. Dabar šis jausmas sustiprėjo“, – sakė ji.
Žmonės, savo aplinkoje bendravę rusiškai, anot O.Kyryčiuk, dėl karo buvo priversti bėgti į Vakarų Ukrainą, kur esą irgi pradeda kalbėti ukrainietiškai.
„Kaip Ukraina stiprina ukrainiečių kalbą? Pirmiausia – kokybiško ukrainiečiakalbio turinio randasi vis daugiau (muzika, filmai, laidos). Antra, kai Rusija užpuolė Ukrainą, rusų kalba – agresoriaus kalba.
Trečia, savo laiku rusų kalba buvo pozicionuojama kaip tarpusavio supratimo kalba. Šiandien anglų yra šalių tarpusavio supratimo kalba“, – parašė O.Kyryčiuk man jau grįžus namo.
Žodis „Rusija“ jos žinutėse – visur iš mažųjų raidžių.
Jos taisyklė
Katia Muzyčuk sakė, kad jos galvoje atsirado taisyklė „лагідної українізації“ – kalbėti su ukrainiečiais ukrainietiškai nepereinant į rusų, jeigu jie taip ir bendrauja.
Kokia čia taisyklė? Kiek ji ir rusakalbiui Ukrainos gyventojui žinoma?
K.Muzyčuk tėtis visada kalbėjo rusiškai, močiutė, jo mama, taip pat.
„Iki septynerių metų, kol pradėjau eiti į mokyklą, aš taip pat kalbėjau rusiškai. Ten viskas pasikeitė. Viskas aplink: mokiniai, mokytojai visi kalbėjo ukrainietiškai, viskas ukrainietiškai, visi dalykai.
Idealiu atveju taip ir turi būti visoje šalyje, bet nėra taip. Visi mano amžiaus žmonės, o tai trisdešimtmečiai, Voluinėje kalba ukrainietiškai, taip pat Lvive, taip pat daugelyje vakarinių sričių – žmonės seniai jaučia pasididžiavimą kalba. Už Dnipro jau ne taip“, – sakė ji.
Vis dėlto kažkada, K.Muzyčuk teigimu, vykusi rusifikacija 2014 metais davė impulsą pradėti kalbėti ukrainietiškai – ir ten žmonės ėmėsi mokytis ukrainiečių.
Ji prisiminė, kad tada į Voluinę atvyko pirmieji karo pabėgėliai iš Donecko ir Luhansko sričių – jie iš principo kalbėjo ukrainietiškai, nors visą gyvenimą buvo rusakalbiai.
„Jau lendu į gilybes, bet noriu pasakyti, kad teritoriniu požiūriu taip susiformavo, kad Vakarų Ukrainos gyventojai kalba ukrainietiškai, čia ne taip buvo paplitę gyventojų rusifikacijos procesai, čia ir Ukrainos kultūros bastionas – Lvivas. Tai Ukrainos kultūros sostinė. Žmonės čia moka rusų, bet neturi praktikos, o iš esmės – nenori, turėdami minty nuo 2014 metų vykstantį karą, kalbėti rusiškai.
Pati pereinu į rusų kalbą tik esant reikalui, jeigu reikia bendrauti su kuo iš kitų šalių. Visi ukrainiečiai turi kalbėti ukrainietiškai – tai mūsų kalba, mūsų pasididžiavimas, mūsų kultūra. Visi mokykloje mokosi ukrainiečių. Tai pagrindinis dalykas kiekvienoje mokykloje“, – teigė ji.
K.Muzyčuk pridūrė, kad jos vaikinas iš Kyjivo, kalba rusiškai. O ji jam atsako ukrainietiškai. Ir supranta vienas kitą.
„Jis neseniai pareiškė, kad po truputį kasdienėje kalboje pereis prie ukrainiečių. Labai gražiai kalba ukrainietiškai. Net balso tembras keičiasi. Ir tai labai gražu.“
-
Rusijos prievartaujamoje Ukrainoje stinga visko: reikia ir maisto, ir žvakių, ir ginklų „meškai mušti“
-
Nuo Rusijos teroro bėgusių ukrainiečių pasakojimai šokiruoja: „Jie ne žmonės, žudo, vagia net apatinius“
-
Išgyventi karą: ukrainiečiai neria maskuojančius tinklus, mokosi gintis ir laukia to skambučio
