Andrejus Slavuckis savo išskirtiniame interviu 15min žurnalistui sutiko papasakoti apie karjeros pradžią ir pavojingas misijas – kaip Angoloje net saviems melavo, kur vyksta, kaip Čečėnijoje jį buvo bandoma nunuodyti, kaip iš Libijos apsupto miesto laivu evakavo ligonius, kaip Maidane dirbo slaptoje operacinėje, kuri buvo įrengta kavinėje, o vienos misijos metu į galvą buvo įremtas ginklas ir pagrasinta jį nušauti.
Andrejaus interviu pateikiamas atsiminimų forma.
„Tai buvo tartum pabėgimas iš sovietinės kasdienybės.“
Tapti gydytoju nusprendžiau, kai man buvo trylika metų. Įstojau į Tartu universitetą Estijoje. Čia buvo vienintelė sporto medicinos specializacija visoje Tarybų Sąjungoje. Universitete vedžiau Reginą, po ketvirto kurso gimė Kristina ir 1982 m. jau būdami jauni gydytojai grįžome į Lietuvą. Kokiais 1984 m. aš susidomėjau alpinizmu. Man tai buvo tartum pabėgimas iš sovietinės kasdienybės. Ir nuo tų metų kas vasarą pradėjau važinėti į ekspedicijas. 1987 m. buvau gydytojas Lietuvos alpinistų rinktinėje, įkopėm į Lenino viršūnę (7134 m). Kiekvienas metras viršuje labai daug ką reiškia. Tada viską supratau apie save ir kalnus.
Kitais metais dar iš inercijos važiavau į tą stovyklą, bet tada jau dingo visas fanatizmas. Grįžęs iš ekspedicijos kalnuose tęsiau darbą Raudonojo Kryžiaus ligoninėje.
„Man kartais leisdavo paasistuoti, kartais ir operuoti – nes reikėjo praktikos kalnams.“
Toje Raudonojo Kryžiaus ligoninėje naktimis puse etato chirurgu dirbo ministerijos kadrų skyriaus darbuotojas. Jis man kartais leisdavo paasistuoti, kartais ir operuoti – man reikėjo praktikos kalnams. Jau tada galėjau mažas chirurgines operacijas pats atlikti. Kartą jis man sako: „Andrejau, tu toks avantiūristas, ir į kalnus vaikštai, ir operuoti moki, ir anesteziologu gali būti – kodėl tau nepabandžius paduoti dokumentus ir išvažiuoti kur nors į Afriką, Aziją ar Lotynų Ameriką?“ Sakau, bet kad ten tik komunistus priima. Sako, ne – jau panaikino tą reikalavimą Baltijos respublikoms. Ateik pas mane kitą rytą. Taip aš padaviau dokumentus ir... pamiršau.
Labai greitai mane pakvietė į Maskvoje rengiamus portugalų kalbų kursus. Kursai prasidėjo gruodžio pabaigoje, o po kelių savaičių mane su žmona Regina išsiuntė į Angolą. Mūsų tada mažamečiai vaikai Kristina ir Andrius turėjo pasilikti namie. Gal bijojo, kad pabėgsim, jei išvažiuosim visi. Taip 1989 m. išvykau į savo pirmąją misiją su sovietikais. Tai buvo tarybinė politinė tarpvalstybinė sovietų kooperacija su Angola.
„Angoloje galvojau, kad dabar mes visi susprogsim. Jie visi eis tiesiai į dangų, o aš – į pragarą...“
Kartą pastebėjau, kad mūsų madre Marija yra kažkaip susimąsčiusi. Paklausiau, kas nutiko. Sako, mūsų vienas padre grįžo iš vieno kaimo. Ten visi vaikai mirę. Tik vienas išgyveno, bet jo būklė ypač sunki. Aš pasiūliau nuvažiuoti pažiūrėti. Ji labai apsidžiaugė. Taip vieną šeštadienio rytą atėjau į bažnyčią ir kartu su padre Alfredo ir keliais seminaristais nuvažiavome į kaimą. Paėmėme maisto, drabužių ir kitko, ko reikia vargšams.
Pradėjome važiuoti ir aš supratau, kad mes išvažiuojame iš priešiškų pajėgų apsupto miesto. Aš klausiu, kodėl mes išvažiuojam iš miesto ribų? Jis nustebo, kad niekas man nepasakė. Sako, tai nieko baisaus – tik nesakyk, kad esi „sovietiko“. Jeigu mus sustabdys, sakyk, kad esi padre italjano, padrė Andrė. Žodžiu, taip ir važiavom. Sakau, bet juk šis kelias yra užminuotas – prieš porą savaičių iš čia atvežė daug sužeistųjų, kurie susprogo ant minų. Tada jis į mane pažiūrėjo ir sako, Andre, mes visi esam Dievo rankose... Sako, atsipalaiduok. Ir jie pradėjo dainuoti. Galvojau, kad štai dabar mes visi susprogsim. Jie visi eis į dangų, o aš – tiesiai į pragarą...
„Imdavau raketes ir sakydavau, kad einu su vienu italu žaisti teniso, o realiai dukart per savaitę važiuodavau padėti kaimo žmonėms.“
Mes sėkmingai ten nuvažiavome, tas vaikas buvo jau beveik pasveikęs. Aš teikiau konsultacijas. Labai daug ko tuo metu dar nežinojau iš atogrąžų ligas. Dariau diagnozes tokias, kokias galėjau padaryti, ir gydžiau tomis priemonėmis, kurias aš turėjau.
Grįžęs aprašinėjau tuos atvejus, susitikinėjau su savo kolega Dominyku iš Prancūzijos. Jis davė vadovėlį apie tropines ligas ir mes kartu aptarinėjome tuos atvejus. Jis labai daug padėjo.
Niekam nežinant iš mūsų misijos, aš savaitgaliais gal tris mėnesius važinėjau su misionieriais į kaimus. Imdavau raketes ir sakydavau, kad einu su vienu italu žaisti teniso, o realiai dukart per savaitę važiuodavau padėti. O po tų trijų mėnesių manęs madrė Marija paprašė parašyti raportą, kad remiantis juo būtų galima pritraukti daugiau humanitarinės pagalbos į tą visų pamirštą Angolos provinciją.
Parašiau jį portugališkai, nes tik tą kalbą ir mokėjau. Jie ištaisė gramatines klaidas ir raportą išsiuntė kažkur į pasiuntinybes, ambasadas, įvairias organizacijas, Romą... Po poros mėnesių, kai jau buvau net apie tai pamiršęs, atskrido „Gydytojų be sienų“ lėktuvėlis. Ten buvo du žmonės – logistas Pedro ir daktarė Pilar iš Ispanijos – Belgijos misijos. Jie mane surado. Tai buvo 1991 m. kovo mėn. Ir taip dar prieš Tarybų Sąjungos žlugimą aš pradėjau dirbti su „Gydytojais be sienų“.
„Manęs paklausė, ar aš noriu tęsti misiją. Nes jeigu taip – man reiktų tapti Rusijos piliečiu. Nieko bendro su šia šalimi neturėjau, todėl jie pabaigė mano misiją.“
Rugpjūčio mėnesį, kai Lietuvą paliko Rusijos kariškiai, mane pakvietė į Tarybų Sąjungos, kuri tapo Rusija, ambasadą. Manęs paklausė, ar aš noriu tęsti misiją. Nes jeigu taip – man reiktų tapti Rusijos piliečiu. Nieko bendro su šia šalimi neturėjau, visa mano šeima buvo Lietuvoje ir Ukrainoje. Atsisakiau, todėl jie pabaigė mano misiją. „Gydytojai be sienų“ man parašė rekomendacinį laišką ir aš grįždamas į Lietuvą užsukau į Briuselį. Ten jie mane įtraukė į sąrašus ir tapau jų darbuotoju. Tai buvo žymiai paprasčiau negu dabar.
Taip po to aš 22 metus dirbau su „Gydytojais be sienų“ įvairiose pozicijose Belgijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje ir įvairiuose karštuose taškuose.
„Bosnijoje mes daugiausia dirbome ligoninės rūsyje – operacinėse.“
Pirma patirtis buvo Angoloje, dar su tarybine delegacija. Po to grįžau su „Gydytojais be sienų“. Tai buvo pirmoji patirtis tarptautinėse organizacijose. Man labai patiko. Jie turėjo visas galimybes skubiam reagavimui. Per keletą valandų visą ligoninę galėjo įrengti. Jie nėjo viena kryptimi. Jeigu reikėjo gelbėti pacientus nuo choleros – jie irgi turėjo visas priemones. Aš vienu metu netgi buvau cholerinių barakų koordinatorius. Tai buvo pirma mano tokia misija.
Po to mane pakvietė į Bosniją ir aš pradėjau dirbti Bosnijos anklavuose – Srebrenicoje, Goraždėje, Sarajeve, Tuzloje 1993–1995 m. Goraždėje mes daugiausia dirbome ligoninės rūsyje – operacinėse.
Ruanda buvo įdomi tuo, kad mes atvykome 1994 m. po genocido praėjus porą mėnesių. Buvo labai daug sužeistųjų ir Tarptautinis Raudonasis Kryžius turėjo tiek darbo, kad jie nespėdavo visų laiku operuoti ir paprašė „Gydytojų be sienų“ pagalbos. Ir mes, kaip papildoma komanda, jiems padėjome. Tai buvo labai įdomu. Būdamas „Gydytojų be sienų“ darbuotoju iš vidaus pamačiau, kaip dirba Raudonasis Kryžius. Tai buvo fantastinė patirtis. Mes daug operavome. Eilė operacijoms siekė vos ne pusę tūkstančio. Fronto linija pajudėjo, mums reikėjo skubiai evakuoti visus sužeistuosius, ir tada prasidėjo cholera...
Beveik po trijų mėnesių pragaro vėl grįžau į Bosniją. Ten praleidau beveik dvejus metus su pertraukomis. Po Srebrenicos ir Čečėnijos, 1995 m., grįžau į Briuselį. Vienas mano kolega iš personalo skyriaus man pasakė, kad jie stebi mano darbą ir atkreipė dėmesį, kad aš labai linkęs į visuomenės sveikatos priežiūrą. Pasakė, kad, jeigu noriu eiti ta kryptimi, „Gydytojai be sienų“ gali man padėti ir pasiūlyti pabandyti kitą, o ne anesteziologo darbą. Jeigu nori – gali važiuoti į Azerbaidžaną, pasakė.
„Tuo metu važinėjau į potvynius Sibire, žemės drebėjimą Altajuje.“
Baigiau keletą specializuotų kursų ir atsidūriau Azerbaidžane. „Gydytojai be sienų“ man sudarė galimybes važiuoti į šią misiją su šeima. Vaikai net ėjo į vietinę mokyklą. Pradžioje dirbau paprastu gydytoju pabėgėlių stovyklose. Po to mane pakėlė į projekto vadovo poziciją. Ir po to – 1997 m. – supratau, kad reikia mokytis. „Gydytojai be sienų“ sutiko padengti dalį mano stipendijos. Tada ėmiau ieškoti mokyklos. Pavyko tapti Sorošo „Masky“ programos dalyviu. 1998 m. su šeima išvažiavau dvejus metus mokytis į JAV visuomenės sveikatos epidemiologijos tuberkuliozės specializacijos. Iki to dar padirbau su prancūzais, kurie paprašė surasti misiją Rusijoje. Jiems pateikiau tris pasiūlymus.
2000 m. „Gydytojai be sienų“ pasiūlė man medicininio koordinatoriaus Rusijoje poziciją. Ten buvo keli projektai – tuberkuliozė kalėjimuose, benamiai Maskvoje ir pabėgėliai Kaukaze. Tuo metu važinėjau į potvynius Sibire, žemės drebėjimą Altajuje. Ir pagrindinis labai didelis projektas buvo tuberkuliozės suvaldymas kalėjimuose Kemerovo srityje.
„Ruandoje atsidūriau ligoninėje, kur buvau vienintelis, kažką suprantantis apie chirurgiją ir akušeriją. Vienu metu man teko priiminėti gimdymus ir net dalyvauti darant cezario pjūvius.“
Aš pradėjau dirbti kaip anesteziologas. Tuo laikotarpiu anesteziologas buvo atsakingas už visą intensyvią pagalbą (reanimaciją). Tai žmogus, kuris padeda nukentėjusiesiems išgyventi chirurginę intervenciją. Paprastai komandą sudaro chirurgas, anesteziologas, logistas, operacinės slaugė ir vadas. Paprastai tai būna 5–6 žmonių tarptautinė komanda, kuri kartu su vietiniais medikais gali padėti nukentėjusiesiems. Mano užduotis buvo esant daug nukentėjusiųjų atrinkti, kokia eilės tvarka jiems teikti pagalbą. Dažniausiai tai buvo kariniuose konfliktuose – Angoloje, Bosnijoje, Čečėnijoje.
Ruandoje dirbant su Raudonuoju Kryžiumi man buvo lengviau, nes tuo metu buvau tik komandos narys – aš tik atlikdavau narkozes, o kiti komandos nariai suteikdavo kitą pagalbą.
Bet vienu metu aš atsidūriau ligoninėje, kur buvau vienintelis, kažką suprantantis apie chirurgiją ir akušeriją. Tuomet teko priiminėti gimdymus ir net dalyvauti darant cezario pjūvius.
Ten dirbantis chirurgas iš Pietų Afrikos Respublikos buvo labai nepatyręs chirurgas. Tekdavo perimti iš jo operacijas sudėtingais momentais. Darbas chirurginis, būdavo masiniai sužeistųjų antplūdžiai. Tokiu metu tekdavo ir operacijas daryti, nes ant stalų gulėdavo keletas kritinių ligonių. Reikėdavo jiems stabdyti kraujavimą ir juos stabilizuoti. Tai galėtų būti pavadinta kaip pirminis traumos priėmimo punktas, tačiau kartais mes neturėdavome, kur toliau siųsti tų ligonių. Kai juos pavykdavo stabilizuoti ir gyvybei jau negrėsdavo pavojus, tuomet reikėdavo jiems ieškoti ilgalaikių sprendimų, pvz., kaip buvo Srebrenicoje, iš kur nebuvo įmanoma išvežti ligonių. Toje vietoje juos reikėjo gydyti visa apimtimi.
„Misratos miestas Libijoje buvo apsuptas ir toliau puolamas. Prie jo priartėti buvo galima tik iš jūros pusės. Mes išsinuomojome laivus ir jais iš apsupto miesto išgabenome sužeistuosius.“
Laikui bėgant perėjau nuo tiesioginės medicininės pagalbos teikimo ir tapau labiau programų organizatoriumi, labiau iš visuomenės sveikatos pozicijos. Tapau projektų vadovu, kuris rūpinasi logistika, personalu, finansais, komunikacija ir viskuo kitu, ko reikdavo misijai.
Tačiau ir pats dalyvavau keliose įdomiose misijose. Viena iš jų buvo 2011 m. sužeistųjų evakuacija iš Misratos Libijoje. Miestas buvo apsuptas ir toliau puolamas. Prie jo priartėti buvo galima tik iš jūros pusės. Mes išsinuomojome laivus ir jais iš apsupto miesto išgabendavome sužeistuosius. Tuo metu buvau vienos tokios misijos koordinatorius. Mes išplukdėm 160 sužeistųjų. Iš jų 6 buvo intubuoti. Pats perplaukimas truko 12 valandų, per jas patekome į labai didelę audrą. Bet nė vienas ligonis per šią misiją nemirė.
„Mes kone stebuklingai patekome į Šiaurės Korėją. Dvi savaites ten buvom ir iš vidaus mačiau viską.“
Kita misija buvo į Šiaurės Korėją, rodos, 2011 ar 2012 m. Mes kone stebuklingai patekome į Šiaurės Korėją. Dvi savaites ten buvom ir iš vidaus mačiau viską. Bandėm suprasti, kokiu būdu būtų galima pradėti kokią nors misiją. Nieko iš to neišėjo. Bet buvom tenai ir iš vidaus mačiau Šiaurės Korėją ir jos realybę.
Būdamas projektų vadovu aš pats dalyvavau paruošiamuosiuose darbuose kartu su kolegomis, kai reikėdavo atidaryti naują misiją. Tuo ir patrauklus darbas organizacijoje „Gydytojai be sienų“, kad veikla čia yra labai įvairi.
2010 m. Oše (Kirgizija – red. pastaba) buvo didelis konfliktas tarp kirgizų ir uzbekų – buvo žuvusių ir sužeistų. Turėjau nutraukti atostogas, ir dumti tenai antrą atostogų dieną...
„Maidane operavom vienoje kavinėje. Buvo žiema ir laukinės sąlygos. Šildėmės dujinėmis lempomis.“
Angoloje 1993 m. bombardavo ligoninę ir mes evakavome ligonius ir visą operacinę į vyskupiją. Ten buvo toks vidinis kiemas. Iš plastiko padarėm operacinę ir primityviomis sąlygom operavom.
Bosnijoje operavome požemiuose. Buvo labai mažos operacinės, bet vis dėlto sugebėdavom operuoti. Čečėnijoje operuodavom pusiau sugriautam pastate, kurį išvalėme ir savo reikmėm pritaikėm keletą kambarių.
Ukrainoje dienos metu buvau Pasaulinės sveikatos organizacijos tuberkuliozės ir ŽIV medicininis koordinatorius, o nakties metu savo asmenine iniciatyva darbavausi Maidano operacinėse. Padėdavau. Operuodavau profsąjungų rūmuose. Ten buvo kareiviškos sąlygos. Kai juos padegė – mes viską evakavom į Šv. Mikalojaus cerkvę. Bet ji buvo gana toli nuo Maidano ir niekas nesugebėdavo ateiti, tai grįžom į Maidaną. Tada operavom vienoje kavinėje. Buvusioje blyninėje. Žiema – labai šalta, bet iš vidaus šildėme dujinėmis lempomis. Tai buvo labai laukinės sąlygos.
Libijoje mes neoperavome, bet evakavome jau stabilizuotus pacientus. Teko juos slaugyti plaukimo metu. Ypač sunku buvo per audrą. Mes susitarėme su Tuniso ministeriją, kad jie priims sužeistuosius. Jie su greitosiomis atvažiuodavo, kai mes atplaukdavome ir išsiveždavo sužeistuosius.
„Jie iškart man įpylė slyvovicos – išgėriau keletą stikliukų. Ir pradėjome operacijas. O tie stikliukai tęsėsi po operacijų, tarp jų, dienos pabaigoje, vieną dieną, antrą, trečią...“
Bosnijoje nauja misijos vieta buvo Goraždėje, kur jau apie 8 val. ryto atėjau į ligoninę. Priešoperacinėje jau buvo du chirurgai. Čia tuo metu buvo ir jų gyvenamasis kambarys, čia jie miegodavo. Dieną jie pradėdavo nuo slyvovicos. Iškart ir man jos įpylė – išgėriau keletą stikliukų. Ačiū Dievui, maži jie buvo. Ir pradėjome operacijas. O tie stikliukai tęsėsi po operacijų, tarp jų, dienos pabaigoje, vieną dieną, antrą, trečią... Aš su pasibaisėjimu jau buvau pradėjęs galvoti, kas čia bus, nes manęs juk laukia 6 mėnesių misija.
Vieną kartą galva sunki buvo, padėjau ją ant stalo... Ir žiūriu, kad jie geria, bet lyg ne iki dugno. Atsigeria ir vėl pastato. Aš pakeliu galvą ir sakau, tai jūs ne iki dugno geriat? Jie sako – mes niekados negeriame iki dugno. Sakau, o tai kodėl aš geriu iki dugno?
O jie sako, tai mes visi tavimi didžiuojamės, kad sugebi gerti iki dugno. Sakau, kad mūsų tradicijose privalu gerti iki dugno. Kad stikliukas būtų tuščias. O jie sako – mūsų tradicija, kad stikliukas visuomet būtų pilnas. Mes niekados negeriame iki dugno. Tiesiog ragaujame. Įpilame tiek, kiek žmogus nori išgerti.
Sakau, tai čia fantastiškas atradimas! Ir tas atradimas man išgelbėjo gyvybę. Jis toks demokratinis – kas kiek nori, tiek išgeria ir niekas nieko nestumia gerti iki dugno. Po to mano darbo ir gyvenimo kokybė iškart pagerėjo. Ir aš ištvėriau visą misiją.
„Tarp dviejų pozicijų buvo pati pavojingiausia zona, kur galėjo bet kas atskristi ir niekados nebus aišku, kas tą padarė. Viena pusė kaltins kitą pusę.“
Kokiais 1990 metais gal dar buvo įmanoma išlaviruoti tarp dviejų kariaujančių pusių. Pvz., kad ir Angoloje ar Bosnijoje, kai buvo aiškios kariaujančios pusės. Mes, aišku, su abiem pusėm kalbėdavom ir gaudavom leidimus iš vienos pusės pravažiuoti į kitą.
Bet ir tada tai buvo labai sunku, ypač tais momentais, kai buvai neaiškioje teritorijoje. Pvz., Bosnijoje tarp serbų paskutinių pozicijų... Ir tarp dviejų tokių pozicijų buvo pati pavojingiausia zona, kur galėjo bet kas atskristi ir niekados nebus aišku, kas tą padarė. Viena pusė kaltins kitą pusę. Bet mums pavykdavo informuoti abi puses ir gauti leidimus.
Netgi čečėnų karo pradžioje tai buvo įmanoma su rusų kariuomene. 1995 m. sausio–vasario mėnesiais mes dar važinėdavome tarp rusų ir čečėnų pozicijų. Tas dar buvo įmanoma. Bet po to buvo baisiai sunku. Mūsų vieną darbuotoją paėmė įkaitu ir tada viskas žymiai pasunkėjo. Ir apskritai Rusijos kariuomenės požiūris į „Gydytojus be sienų“ buvo labai neigiamas.
„Ryte viena mano vokietė seselė mane tiesiog evakavo į Dagestano pusę, nes buvau apnuodytas...“
Tai nutiko Čečėnijoje. Mes pradėjome rekonstruoti ligoninę, netgi padarėme centrinį šildymą ir nuo nulio lovų po dviejų mėnesių buvo daugiau negu 40 lovų. Ten dirbo operacinė, chirurgija, akušerija, vaikų skyrius, terapija. Padarėme visą nedidelę ligoninę. Tas darbas buvo labai intensyvus. Aš griežtai kontroliavau vaistus ir, matyt, tai kažkam nepatiko.
Buvo tokia operacinės seselė čečėnė, kuri mane vis pas save kviesdavo. Atseit kažką atšvęsti. Niekada nebuvo laiko ir vis atidėliojau. Vieną kartą atėjęs į darbą pastebėjau, kad jos nėra. Jos draugeliai sanitarai sako, kad Nataša susirgo. Sakau, tai reikia ją aplankyti. Ir po darbo, nuvažiavau pas ją su mašina, nes patys vairuodavom.
Atidaro duris, ji stovi. Sakau, tai jūs nesergate? Pagerėjo? Atėjau į vidų, ten jau stalas, žmonės ir už stalo mane pasodino. Stikliukas, antras... Žiūriu prieš mane stovi kažkoks bliūdas su labai neapetitiškai atrodančiu maistu. Tai buvo kažkoks mėsos gabalas. Aš nenorėjau valgyti ir visąlaik atstumdavau. O jis visąlaik atsirasdavo priešais mane. Ir aš pamaniau, kad gal čia tradicija ir reikia būtinai paragauti, tad paragavau. Vos prisiliečiau, buvo labai šlykštu. Užgėriau tai vodke. Po kelių minučių atėjo į galvą šilumos banga ir supratau, kad man bloga. Jie iškart liepė važiuoti namo.
Parvažiavau namo, bandžiau dar savo ligonius pažiūrėti, bet budintis gydytojas pasakė – ne ne, daktare, eikite namo, matau, kad jums bloga. Nuėjau namo ir per tą naktį gal dešimt kilogramų praradau su vandeniu. Ryte viena mūsų vokietė seselė mane tiesiog evakavo į Dagestano pusę. Aš buvau apnuodytas.
„Jie tada nusprendė manęs neeliminuoti fiziškai, bet turėdami įtarimų norėjo manimi atsikratyti.“
Bet prieš tai buvo toks atvejis, kai vieną sekmadienio rytą, mes keletą valandų per savaitę nedirbdavome, nuėjau į vietinį turgelį. Tai buvo maždaug savaitė prieš tą įvykį ar gal daugiau. Prisimenu, kad rinkausi pirkti kažkokį maistą ir kažkas staiga patapšnojo per petį, o atsisukęs pamačiau, kad čia Romas Dabrukas.
Mes pažinojom vienas kitą iš anksčiau. Jis į mane žiūri, o aš už jo viena akimi matau BTR, ten sėdi barzdoti uniformuoti vyrai, bet tada nekreipiau į tai dėmesio. Pakalbėjom su Romu apie tai, ką jis daro. Sako, reportažą, kas ten darosi Čečėnijoje. Mūsų keliai išsiskyrė.
Ir gal po kokių penkerių metų jis manęs klausia, ar atsimenu tą atvejį, kai mes susitikome? Žinai, kas ten buvo? Ten buvo Šamilis Basajevas. Su juo jis darė kažkokį reportažą. Ir Basajevas, parodęs į mane pasakė, kad „tas vyras mums labai daug klausimų kelia. Mes spėliojame, kad jis galbūt yra rusų šnipas. Ar gali nueiti su juo pakalbėti?“.
Romas, kol nepriėjo, nežinojo, kas aš esu, tik kai aš atsigręžiau, jis mane pažino. Mes pakalbėjom, jis grįžo ir pasakė, kad viskas gerai. Kad aš tikrai Lietuvos pilietis ir dirbu „Gydytojai be sienų“. Matyt, jie tada nusprendė manęs neeliminuoti fiziškai, bet turėdami įtarimų norėjo manimi atsikratyti.
Iš kitos pusės, aš labai dėkingas tiems čečėnams, kurie tai padarė, nes tas išankstinis grįžimas į Vilnių man padėjo pamatyti tėvą prieš mirtį ir su juo atsisveikinti...Tada aš supratau, kad kartais ne viskas gyvenime yra blogai, kas gali taip pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
„Sako, gerai, bet jeigu nors viena bomba čia nukris, tai aš asmeniškai tave nudėsiu. Tai sakydamas jis išsitraukia pistoletą ir nukreipia man į galvą.“
Čečėnijoje, dar prieš tą nunuodijimo įvykį ligoninėje, kartu su chirurgu belgu Marcialiu ir logistu Žanu Poliu važinėjom mašina per įvairias gyvenvietes link kalnų. Turėjom dvi mašinas su dviem vairuotojais ir vertėjais – čečėnais iš Dagestano. Ir vienu metu mus sustabdė kažkoks čečėnų kariškis su savo mašina. Jis prisistatė kaip milicijos vadas, mus atvežė į nuovadą ir ėmėsi tardyti.
Kalba čečėniškai. Mums vertėjai vertė, bet aš nebuvau tikras dėl jų vertimo. Sakau, gal kalbamės rusiškai? Lengviau susikalbėsim? Jis sako, gerai, ir pradėjo rusiškai užduoti klausimus. Pradėjau atsakinėti į klausimus kartu visa tai versdamas kolegoms. Ir po kiek laiko jis sako: „O kas jūs toks ir iš kur?“ Tada ir prasidėjo visa istorija. Sakau, iš Lietuvos. O kodėl jūs taip gerai kalbate rusiškai? Aš akimirksniu susivokiau, kad, jeigu pasakysiu, kad esu lietuvis, bet taip gerai kalbu rusiškai, – bus negerai.
Pasakiau, kad esu rusakalbis ir tuo pačiu verčiu jiems. Jis sako, mes pastebėjom, kad jūs važinėjate per gyvenvietes, o po kurio laiko tos gyvenvietės bombarduojamos. Mes įtariame, kad jūs perduodate duomenis rusų aviacijai ir manom, kad esate rusų šnipai, o ypač tu, nes kalbi rusiškai.
Sakau, kad šioje gyvenvietėje mes norime įkurti ligoninę, padėti sužeistiesiems. Niekur nebėgam ir čia būsim. Sako, gerai, bet jeigu nors viena bomba čia nukris, tai aš asmeniškai tave nudėsiu. Tai sakydamas jis išsitraukia pistoletą ir nukreipia man į galvą.
Aš verčiu, kad jeigu kas – mane nušaus. Tada Marcialis sako, tai nieko tokio, jeigu kas – ir aš galiu anesteziją padaryti. Programa dėl to nenukentės... Tada visi pradėjo juoktis. O čečėnas, nesupratęs, kas čia vyksta, klausia, ką belgas pasakė. Aš jam išverčiau, jis tada irgi pradėjo šypsotis ir viskas kažkaip atlėgo. Tada jis mums netgi davė konservų. Santykiai lyg pagerėjo, bet nuolat jaučiau, kad esame stebimi.
„Prisiminiau visą savo patirtį ir jaučiu, kad reikia vėl grįžti į priešakines linijas.“
Daugiau kaip trejus pastaruosius metus aš dirbau „Unicef“ visos medicinos vadovu Ukrainoje. Buvau ką tik pratęsęs kontraktą dar dvejiems metams, kai tapo aišku, kad karas bus. Mes tą tikrai žinojome. Ir vasario 20 d., labai vėlai vakare, telekomunikacijos metu mūsų visų paprašė išvežti šeimas iš Ukrainos.
Atrodo, jau buvau pradėjęs gyventi tą normalų gyvenimą Kyjive. Programos, prie kurių dirbau, buvo daugiau vadybinės. Su Pasaulio sveikatos organizacija, su „Unicef“... Gyvenimas lyg pradėjo tekėti ramiai ir tada prasidėjo plataus masto Ukrainos karas. Prisiminiau visą savo patirtį ir jaučiu, kad reikia vėl grįžti į priešakines linijas. Aš tikiuosi, kad ateis tas momentas, kai Ukraina sugebės laimėti ir galės vėl grįžti į vystymosi ir augimo kelią. Ji turi galimybę nepadaryti tų klaidų, kurios buvo padarytos Europoje, kuriant sveikatos apsaugos sistemą.
