250 metų kovos su Rusijos imperializmu

Gyvenu Lenkijos sostinėje Varšuvoje, vos 150 km nuo pasienio miesto Bresto Baltarusijoje, kuri dabar yra po Putino padu.

Pastaruosius 250 metų rusai kas kelis dešimtmečius įveikdavo maršrutą Brestas–Varšuva, kaskart žygiuodami su baudžiamąja imperine ekspedicija, norėdami kartą ir visiems laikams sunaikinti Lenkiją, išžudyti lenkus.

Scenarijus nuolatos tas pats: pirmyn traukia arkliais kinkytais vežimais, XX amžiuje jau žlega tankų vikšrais; degina, žudo, prievartauja; naikina lenkų inteligentiją, likusius gyvus tremia į Sibirą, kalėjimus, kalkių duobes Katynėje, Starobelske, Ostaškove, deportuoja vaikus, išveža mašinas ir viską, ką pavyksta pagrobti.

Naujųjų medijų institutas (Instytut Nowych Mediów) nuotr./Eryk Mistewicz

Neįtikėtina, bet Lenkija atsigaudavo po kiekvieno iš jau keliolikos imperialistinių išpuolių iš Rytų, lenkai kaskart atkurdavo savo šalį, demografiją, mokslą, kultūrą, kalbą, stiprino savo tikėjimą. Nes visa tai buvo sąmoningai naikinama.

Jau 250 metų imperines invazijas į mano šalį rusai dažnai vykdė kartu su vokiečiais. Jie jau keturis kartus tarpusavyje dalijosi mano šalį.

Kadaise pasidalijo Lenkiją ilgiems 123 metams – nuo 1795 iki 1918 m., vėliau, prieš Antrąjį pasaulinį karą, 1939 m. rugsėjį, Hitleris ir Stalinas sudarė susitarimą dėl Lenkijos padalijimo tarp Vokietijos ir Rusijos. Antrojo pasaulinio karo metais traukiantys į Berlyną rusai sustojo netoli Varšuvos, kad vokiečiai galėtų ramiai išžudyti po Varšuvos sukilimo likusius gyventojus ir paversti mano sostinę dulkėmis.

Vida Press nuotr./Sugriauta Varšuva po 1945 m. sukilimo

Tikriausiai nedaugelis žino, kad visą dabartinį nuostabų Varšuvos centrą, įskaitant senamiestį ir Karališkąją pilį, lenkai atstatė po karo. 1945 m. rusai ramiai laukė, kol vokiečiai sulygins miestą su žeme.

Tie 150 kilometrų, skiriančių Varšuvą nuo sienos su Putino valdoma Baltarusija, verčia užduoti tą patį klausimą, primenantį mano senelių ir prosenelių patirtį: kovoti ir priešintis imperializmui ar pasiduoti, atiduoti savo žemę, sutikti su žudynėmis, prievartavimais, pasirinkti kokią nors kolaboravimo formą, kad ir „business as usual“ mainais į tam tikrą susitarimą su pažeminimo elementais (kaip buvo 1945–1989 m., kai Lenkija, priklausydama sovietiniam blokui, privalėjo siųsti savo turtus į Sovietų Rusiją). Maištauti ir kelti galvą, gintis, pradėti sukilimus ar pasiduoti?

Panašius klausimus pastaruosius 250 metų sau kėlė ne tik lenkai, bet ir lietuviai, latviai, estai, baltarusiai, ukrainiečiai, čekai... Prieš 160 metų, 1863 m. sausį, kilo vienas iš daugelio sukilimų. Į kovą prieš Rusiją kartu stojo lenkai, ukrainiečiai, lietuviai, baltarusiai.

1863 m. sukilėlių egzekucija

Tai buvo jau ne pirmas toks sukilimas. Po pusantrų metų kovų ir daugybės aukų išlikusius gyvus sukilėlius rusai ištrėmė į Sibirą. Po šio sukilimo sekė dar ne vienas. Tokia jau mūsų šalių dalia.

Štai kodėl šiandien laikomės kartu, štai kodėl kiek galime padedame ukrainiečiams (jie buvo priimti į Lenkijos namus, nereikėjo statyti pabėgėlių stovyklų, Lenkijos valstybė tarsi automatiškai suteikė jiems tas pačias teises, kaip ir lenkams, gauti socialinę paramą, išsilavinimą, sveikatos apsaugą ir t. t.), štai kodėl padedame Ukrainai, atiduodami savo ginklus ir verčiame kitas šalis teikti karinę paramą.

Ieškome NATO ir Europoje atsakingų, rimtų aljansų, kad bendruomenė, kurią šiandien sudaro buvusios Abiejų Tautų Respublikos šalys, dar kartą duotų atkirtį imperinei despotiškai Rusijai, kaip tai kas kelis dešimtmečius darė pastaruosius 250 metų.

Šiandien pagalba užpultai Ukrainai yra viso civilizuoto pasaulio pareiga.

Eryk MISTEWICZ – Naujosios žiniasklaidos instituto, „Wszystko co Najważniejsze“ leidėjo, pirmininkas.

Tekstas publikuotas kartu su Lenkijos mėnesiniu žurnalu „Wszystko co najważniejsze“, įgyvendinant istorinį projektą su Nacionalinės atminties institutu ir Lenkijos nacionaliniu fondu.