Svarbu pabrėžti, jog infliacija kyla ne dėl Lietuvos valdžios sprendimų, o dėl globalių priežasčių: Europos energetinės krizės, kurią sukėlė stipriai augančios importuojamų dujų ir elektros kainos, išsibalansavusių pasaulinių tiekimo grandinių.
Taigi, su panašiais ekonominiais iššūkiais susiduria kone viso pasaulio ekonomikos.
Išaugus šildymo kainoms, Vyriausybė siūlo vietoje esamo 9 proc. PVM tarifo centriniam šildymui, laikinai taikyti lengvatinį 0 proc. tarifą.
Visgi, mano manymu – ši priemonė neefektyvi.
Pirmiausia dėl to, jog lengvata būtų taikoma ir itin aukštas pajamas gaunantiems asmenims, kurie yra pajėgūs susimokėti išaugusias šildymo sąskaitas.
Antra, komunalinių paslaugų kainos labiausiai augo Vilniuje, kur atlyginimai ir bendras gyvenimo lygis gerokai lenkia šalies vidurkį. Taigi, neteisinga, visų Lietuvos mokesčių mokėtojų sąskaita spręsti vienos savivaldybės problemas.
Taip pat svarbu pabrėžti, kad dalis Lietuvos gyventojų bei verslų šildymui naudoja kietąjį kurą, dujas bei elektrą – jiems taikomas 21 proc. PVM tarifas ir apie jokias lengvatas nekalbama.
Seimas jau priėmė reikalingus sprendimus, jog mažiausias pajamas gaunantiems Lietuvos gyventojams būtų kompensuojami šildymo kaštai. O užtikrinus kompensacijas labiausiai pažeidžiamoms visuomenės grupėms, turime ieškoti ir ilgalaikių sprendimų.
Palaikau Vyriausybės siūlymą didinti valstybės paramą saulės elektrinių įrengimui, tačiau siekiant paskatinti žmones rinktis aplinkai draugiškus energetinius išteklius siūlyčiau subsidijuoti ir saulės baterijas, kurios taip pat leistų sutaupyti ilgalaikėje perspektyvoje.
Be to, svarbu ir toliau skatinti daugiabučių renovacijos procesus, nes renovuotose namuose šildymo kaštai ženkliai mažesni.
Lengvatomis tikimasi pažaboti ir maisto kainų augimą – opozicinės partijos viena po kitos siūlo vis mažesnius PVM tarifus sekant Lenkijos pavyzdžiu, kur nuo vasario 1 d. maisto produktams taikomas lengvatinis 0 proc. tarifas.
Deja, tokios PVM lengvatos nėra efektyvi priemonė – nauda, kurią tikisi gauti vartotojas, pasiskirsto tiekimo grandinėje ir pirkėjo dažniausiai nepasiekia, t.y. kainos nesumažėja reikšmingai.
Nors iš viešosios erdvės gali susidaryti vaizdas, jog apsipirkti į Lenkiją važiuoja visa Lietuva, apsipirkimų mastai nedideli: Lenkijos statistikos departamento duomenimis, atvykę lietuviai pasienyje išleidžia mažiau nei 1 proc. visų pinigų, kuriuos skiria prekėms.
Prezidentūros siūlymą neapmokestinamąjį pajamų dydį (NPD) didinti iki 510 eurų, tokią ribą taikant atgaline data nuo šių metų pradžios, vertinu kritiškai.
Pritariu principinei pozicijai didinti NPD, tačiau tokie mokestiniai pakeitimai turi būti vykdomi palaipsniui siekiant ilgalaikių tikslų, o ne atgaline data.
Tikslingiau būtų sulyginti minimalią mėnesinę algą (MMA) su NPD, sudarant kelių metų planą.
Prezidentas taip pat siūlo išmokėti vienkartines 100 eurų išmokas labiausiai socialiai pažeidžiamoms grupėms – tokiai neatsakingai mokesčių mokėtojų pinigų dalybai pritarti negalėčiau, kadangi kompensaciniai mechanizmai šioms visuomenės grupėms jau yra numatyti.
Esu įsitikinęs, jog geriausia priemonė infliacijai suvaldyti – augantys atlyginimai.
Jei norime būti mažų kainų ir mažų atlyginimų šalimi, galime vieną po kitos taikyti įvairias mokestines lengvatas neatsakingai dalinant sunkiai uždirbtus mokesčių mokėtojų pinigus.
Visgi ši valdančioji dauguma siūlo kitą kelią – kelti žmonių gerovę nuosekliai didinant atlyginimus ir perkamąją galią.
Patvirtindama 2022 m. biudžetą dabartinė valdžia ženkliai prisidėjo prie situacijos gerinimo: padidėjo minimalus atlyginimas, neapmokestinamas pajamų dydis, vidutinė senatvės pensija bei medikų, mokytojų, valstybės tarnautojų atlyginimai.
Taigi statistika aiškiai rodo, kad didesnei daliai Lietuvos žmonių gyvenimas gerėja, tačiau turime elgtis socialiai atsakingai ir padėti minimalias pajamas gaunantiems žmonėms.
Neabejoju, kad ši strategija ilgalaikėje perspektyvoje Lietuvos žmonėms bus žymiai naudingesnė už vienkartines išmokas ar laikinas PVM lengvatas.
