Bankų rinkoje reikia naujų dalyvių ne iš Skandinavijos
Sprendimas padidinti mokesčius komerciniams bankams neįsigilinus į patį siūlymą gali atrodyti patrauklus, tačiau iš tiesų jis toks nėra. Pradėkime nuo to, kokias esmines problemas komercinių bankų sistemoje mes turime. Pirma problema – tai pernelyg didelis Lietuvos ekonomikos pažeidžiamumas periferinės, tik Skandinaviją apimančios, krizės atveju. Šiuo metu beveik visi mūsų šalies rinkoje dominuojantys bankai yra iš Skandinavijos.
Lokali, tik Skandinaviją apimanti, ekonominė krizė ar kokio nors finansinio burbulo sprogimas vienoje iš Šiaurės šalių gali labai smarkiai paveikti komercinių bankų vykdomą kreditavimo politiką Lietuvoje. Tokiu atveju galima lokali Skandinavijos finansų krizė smogtų ir Lietuvos ekonomikai.
Tam, kad sumažintume tokias rizikas, komercinių bankų sistemą būtina diversifikuoti, pritraukiant į Lietuvą bankus iš tų Europos regionų, kurie yra mažiau susiję su Skandinavija, o tam puikiai tinka Prancūzijos, Italijos ir Ispanijos bankai.
Antras dalykas, kuris, nors ir buvo smarkiai paveiktas komercinius bankus reguliuojančių institucijų, bet daugiausia priklausantis ir nuo pačių bankų – tai didokas atotrūkis tarp palūkanų, kurios mokamos už indėlius, ir palūkanų, kurias įmonės ir gyventojai moka už paskolas. Tam, kad gyventojai gautų aukštesnes palūkanas už indėlius, o įmonės mokėtų mažesnius procentus už kreditą, reikia, kad į rinką ateitų nauji, su esamais rinkos dalyviais nesusiję komerciniai bankai, kurie mestų čia veikiantiems bankams konkurencinį iššūkį.
Tokia veiksmų eiga nėra neįmanoma, ji netgi labai galima, nes dabar mūsų šalyje veikiantys komerciniai bankai taiko labai besiskiriančias indėlių ir paskolų palūkanas, o tai sukuria puikią terpę ateiti konkurentams ir pasiimti nemenką Lietuvos rinkos dalį sau, taikant mažiau besiskiriančias palūkanas už indėlius ir paskolas.
Iš abiejų šių punktų išplaukia, kad pagrindinis Lietuvos interesas, kalbant apie komercinę bankininkystę, yra naujų komercinių bankų, nesusijusių su Skandinavija, pritraukimas. Jau minėtuose punktuose aprašytos sąlygos lėmė tai, kad Lietuvos įmonės ir gyventojai tuos pelnus bankams ir sunešė, dėl to dabar valdžios atstovai ir svarsto įvairias galimybes, kaip dalį tų lėšų įmonėms ir gyventojams grąžinti per didesnių apimčių viešąsias paslaugas, kurios būtų finansuotos papildomais komerciniams bankams tenkančiais mokesčiais.
Kad gyventojai gautų aukštesnes palūkanas už indėlius, o įmonės mokėtų mažesnius procentus už kreditą, reikia, kad į rinką ateitų nauji, su esamais rinkos dalyviais nesusiję komerciniai bankai
Tačiau ar valdžios svarstomas papildomas apmokestinimas pakeis situaciją iš esmės? Atsakymas – ne, nepakeis, papildomas pelno apmokestinimas neprivers skandinaviškų bankų taikyti žemesnes palūkanas verslui ir aukštesnes indėliams.
Papildomi pelno mokesčiai stabdo naujų bankų atėjimą
Trečias dalykas – jau kelerius metus komerciniai bankai, uždirbantys didesnius pelnus, moka ir papildomą 5 proc. didesnį pelno mokestį. Kaip tas faktas, kad pas mus komercinė bankininkystė yra apmokestinama papildomu pelno mokesčiu, kuris bet kokiai palankiai progai pasitaikius ketinamas dar kartą padidinti, siejasi su būtinybe diversifikuoti komercinės bankininkystės sektorių?
Tokie selektyviai vienam sektoriui tenkantys mokesčiai tikrai nedaro Lietuvos patrauklios naujiems bankams ir šiaip naujoms investicijoms ateiti. Bet kokio komercinio banko iš užsienio akimis žiūrint, Lietuva yra maža rinka, kurioje mokesčiai nustatomi bet kaip ir bet kokia proga ir kur bankininkystės sektorius sulaukia išskirtinio apmokestinimo. Aukštesni mokesčiai, taikomi selektyviai vienam sektoriui, nėra ta vizitinė kortelė, su kuria Lietuva galėtų pritraukti prancūzų, ispanų ar italų bankus.
Kam naudingi aukštesni mokesčiai bankams?
Ko labiausiai nenorėtų Lietuvoje veikiantys komerciniai bankai? Aukštesnio apmokestinimo? Ne, tai jiems nėra problema, nes veikdami su didelėmis palūkanomis už paskolas ir mažomis už indėlius jie tuos net ir didesnius mokesčius visada susimokės. Ko jie tikrai nenori, tai konkurentų iš Prancūzijos, Ispanijos ir Italijos, kurie panorėję atimtų nemenką dalį rinkos iš dabar veikiančių bankų.
Kaip Skandinavijos komerciniai bankai gali apsaugoti savo rinką nuo Pietų šalių bankų? Ogi užsidėdami kažką panašaus į muitus, o štai tokių muitų, atgrasančių nuo bandymo patekti į Lietuvos rinką, pakaitalas yra aukštesni mokesčiai, kurie jiems patiems yra pakeliami, o konkurentams, tik pradedantiems ateiti į rinką, labai apsunkintų veiklą pirmaisiais metais.
Aukštesni mokesčiai yra naudingi biudžetui ir tiems patiems dabar čia veikiantiems bankams, kurie yra nustatę žemas palūkanas už indėlius ir aukštas už paskolas. Taikomi aukšti mokesčiai apsaugo komercinius bankus nuo konkurencijos iš užsienio, nes į tokią mokestinę aplinką konkurentai neateis, o jų pačių taikomos aukštos palūkanos už kreditą ir žemos už indėlius leidžia susirinkti lėšas, reikalingas papildomiems mokesčiams sumokėti. Aukštesni mokesčiai bankams yra kaip muitai, apaugantys Lietuvoje veikiančius bankus nuo konkurentų iš užsienio.
Jeigu Lietuva nori sukurti išskirtines šiltnamio sąlygas pas mus veikiantiems skandinaviškiems bankams, tegul padidina jiems pelno mokesčius. Su tokiu atotrūkiu tarp palūkanų normų komerciniai bankai be problemų papildomus mokesčius susimokės ir mokesčių tarifų pavidalu gaus į muitus panašią apsaugą nuo konkurentų iš užsienio. Jeigu Lietuva to nenori, o nori, kad į šalį ateitų prancūzų, italų ar ispanų bankai, kurie mestų pirštinę skandinavams, tai tada reikia: a) komerciniams bankams pelno mokesčio tarifą mažinti iki kitoms įmonėms taikomo ir b) pradėti tinkamai kviesti konkurentus.
