Aukščiausiasis teismas konstatavo, kad sutartį savivaldybė nutraukė teisėtai. Tačiau šiandien teismuose privačiai bendrovei priskaičiuojama kompensacijos suma didesnė nei kad ji būtų uždirbusi pelno, jeigu savivaldybė būtų užsimerkusi, pažeidimų nemačiusi ir leidusi dirbti iki sutarties galiojimo pabaigos. Kadangi situacija prilygsta absurdui, galima drąsiai pasinaudoti šia patirtimi, sudarant elementorių, kaip laužyti sutartis ir neteisėtai praturtėti.
1 taisyklė: šiurkščiai pažeidinėti sutartį ir reikalauti restitucijos. Kone didžiausia gudrybė – šiurkščiai pažeidinėti sutartį, o kilus pasekmėms, t. y. nutrūkus sutarčiai, apsimesti, kad esi skriaudžiamas, šaukti viešai apie investicijų nusavinimą ir reikalauti restitucijos.
Restitucija – gudrus planas, nes ją taikant lėšos skirtos pagerinti ir naujai sukurti turtą, skaičiuojamos „rinkos verte“, kuri yra ženkliai didesnė nei reali turto vertė ir faktiškai patirtos išlaidos. Tiesa, nors Aukščiausiasis teismas aiškiai pasisakė, kad šiuo atveju restitucija negalima, nes tai nėra turto nusavinimas, tačiau vėliau kitose teismų instancijose gali pavykti „praslysti“. Ukmergės atveju privačiai bendrovei tai padaryti pavyko ir teismas pinigines lėšas vertino „rinkos verte“.
2 taisyklė: reikalauti išpūstų sumų, nes jų pagrįsti gali ir neprireikti. Vienas iš iškalbingesnių pavyzdžių turto vertinimo ataskaitoje, susijęs su Šventupės katiline, jos priestatu bei įrengimais. Pirminė šio turto vertė 2004 m., išnuomuojant šilumos ūkį, buvo 58 469 Eur, tuo tarpu prieš nutraukiant sutartį 2010 m. balansinė vertė (atskaičius turto nusidėvėjimą) sudarė tik 17 350 Eur. Bet tai netrukdo privačiam investuotojui reikalauti priteisti, o teismui patvirtinti 392 757 Eur kompensacijos sumą, virtusia rinkos verte.
Dar vienas pavyzdys – tos pačios katilinės vandens šildymo katilas, kurio pirminė vertė 2004 m. buvo 7 834 Eur, balansinė vertė 2010 m. – 1 Eur, o teisme reikalauta ir teismo priteista „rinkos vertė“ – 138 052 Eur. Pažymėtina, kad atlikus įmonių rinkoje apklausą, naujos gamybos 1,5 MW šilumos galios katilus, identiškus Šventupės gyvenvietės katilinėje vertintam katilui, galima įsigyti už 36 203 Eur (be PVM).
3 taisyklė: reikalauti pinigų už tai, kas jau buvo apmokėta. Įprasta, kad išsinuomojus šilumos ūkį ir vykdant veiklą, ūkį tenka prižiūrėti, sugedus verslui naudojamai įrangai – ją suremontuoti. Šios išlaidos remontui vadinamos eksploataciniais kaštais, kurie įskaičiuojami į šilumos kainą ir juos apmoka gyventojai pagal išrašytas sąskaitas. Tačiau, galima pabandyti laimę ir pareikalauti šiuos kaštus padengti antrą kartą. Privačiai bendrovei ir vėlgi tai padaryti pavyko sėkmingai.
Kadangi privačiai bendrovei eksploatuojant šilumos trasą 2001-2007 m. dalis vamzdynų tapo netinkami naudoti, tai 2007 m. ji šią dalį šilumos trasos ruožo suremontavo. Buhalteriniuose dokumentuose bendrovė parodė šilumos trasos remonto išlaidas kaip naujai sukurtą turtą, skaičiavo šio turto nusidėvėjimą ir šias sumas įtraukė į šilumos kainą, taigi Ukmergės šilumos vartotojai jau padengė šias išlaidas. Tačiau pagal paskutinį teismo sprendimą (galimai negalutinį), šias išlaidas antrąkart turėtų padengti ir Ukmergės rajono savivaldybė, t. y. tie patys šilumos vartotojai.
Sužaisti galima ir pamirštant gautą paramą. Pavyzdžiui, pagal 2009 m. Finansavimo ir priežiūros sutartį VšĮ Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fondas (LAAIF) suteikė 40 531 Eur subsidiją įrengti vienos iš katilinių ekonomaizeriui. Privati bendrovė, žinoma, šią sumą nurodė kaip savo išlaidas ir pareikalavo priteisti. Šiuo klausimu teismas jiems taip pat buvo maloningas.
4 taisyklė: reikalauti apmokėti už tai, ką darei savo iniciatyva. Nuomojantis šilumos ūkį, niekas nedraudžia greta įgyvendinti kitų investicinių projektų, tačiau šilumos ūkio nuomos objektais, natūralu, yra tai, kas numatyta sutartyje ir įgyvendinama pagal suderintą investicijų grafiką. Nepaisant to, į bandymų neteisėtai praturtėti elementorių verta įtraukti taisyklę, kad kompensacijos už saviveiklos projektus taip pat reikalauti galima. Gal pavyks gauti palankų teismo sprendimą, taip, kaip pavyko gauti privačiai bendrovei Ukmergės ginčo atveju.
Prie visų šių faktų paminėtina ir tai, jog Kainų komisijos leistinas grynasis pelnas šilumos ūkio operatoriui yra ne daugiau kaip 6 proc. Taigi, per penkerius metus nuomininkas galėjo uždirbti ne daugiau 780 000,00 Eur, o visą turtą savivaldybei turėjo grąžinti už 0,29 Eur. Dabar teismo priskaičiuota suma su palūkanomis sudaro 3 597 000,00 Eur, nors Aukščiausiasis teismas aiškiai įvardino – sutartis buvo šiurkščiai pažeidinėjama ir sutartis savivaldybės nutraukta teisėtai.
Valdžios institucijos privalo ginti viešąjį interesą ir tam turi būti išnaudoti visi teisiniai instrumentai tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu mastu. Taigi, Ukmergės rajono savivaldybei išlieka Konstitucinė teisė – kreiptis į Aukščiausiąjį teismą, tikintis, kad byla būtų išnagrinėta iš esmės bei argumentuota. Tai itin svarbu, nes būtent Ukmergės atvejis taps precedentu, nagrinėjant viešojo sektoriaus ir privačių subjektų ginčus šilumos ūkio srityje.
Elementorius, kaip laužyti sutartis ir neteisėtai praturtėti, turėtų būti absurdo teatre, bet ne realiame gyvenime, o tam reikia, kad įstatymai, teisės aktai bei jų taikymas eitų išvien.
Algirdas Kopūstas yra Ukmergės rajono savivaldybės tarybos narys
