tikų pasisakymus, kurie liudija, kad savęs nelaikome visateisiais ES nariais. ES lygmens teisinis reglamentavimas neretu atveju suprantamas, kaip primetamas, nuleidžiamas tų ,,Kitų”, o ne kaip mūsų visų, valstybių narių, tame tarpe ir Lietuvos, bendros veiklos rezultatas. ES užsienio politika taip pat suvokiama kaip generuojama ir atstovaujanti kažkokius mistifikuotus Briuselio ,,Juos”, ignoruojant faktą, kad mes patys esame šios politikos autoriai.
Pastaruoju metu itin sparčiai kintant pasaulinėms geopolitinėms realijoms bei stebint daugiašalei tvarkai atsirandančius iššūkius, ES yra priversta permąstyti savo poziciją tarptautiniuose santykiuose bei imtis ryžtingesnių veiksmų savo vertybių bei interesų užtikrinimui.
ES yra priversta permąstyti savo poziciją tarptautiniuose santykiuose.
Šiame kontekste, į pirmą planą turėtų iškilti ES strateginio suvereniteto siekis - ES gebėjimas spręsti ir veikti pagal savo taisykles, principus ir tokias esmines vertybes - kaip pagarba teisinei valstybei, demokratijai ir žmogaus teisėms. Strateginio suverenumo įgyvendinimas yra neįmanomas be saugumo užtikrinimo pasitelkiant efektyvias gynybos sistemas.
Europos suverenitetui yra gyvybiškai reikalingas gebėjimas apsaugoti savo sienas. Ir šiandien Lietuva drauge su Latvija bei Lenkija, patirdamos Baltarusijos hibridinę ataką, organizuojant nelegalią migraciją, yra labai akivaizdus būtinybės stiprinti sienų apsaugą, pavyzdys.
Reikalinga skubi Šengeno reforma bei prieglobsčio taisyklių harmonizavimas visose ES šalyse narėse. Solidarumas krizių vienoje iš valstybių narių atveju yra viena pagrindinių prielaidų operatyviam situacijos suvaldymui, žinoma, nepamirštant ir finansinės pagalbos. Bendradarbiavimas su migracijos kilmės šalimis, kovoje su neteisėta migracija, taip pat turi užimti reikšmingą vietą darbotvarkėje.
ES privalo turėti efektyvias lokalias gynybos sistemas ir tvirtas partnerystes saugumo ir gynybos politikoje. Erdvės, kuriose vyksta konfliktai, yra gerokai išsiplėtusios, tai ir jūros, internetas bei kosmosas, tad iššūkių šioje srityje yra daug ir sudėtingų. Viena pagrindinių priemonių tiems iššūkiams atremti, turėtų tapti nuolatinis struktūrizuotas bendradarbiavimas tarp ES narių, kuris apimtų mokymus, pajėgumų plėtojimą bei operatyvinę parengtį gynybos srityje. Galų gale, ES turi tapti stipria sistemine įtakinga NATO dalimi, didinanti savąją NATO finansavimo dalį.
Naivu tikėtis stabilumo ir klestėjimo ES, jeigu to nebus jos kaimynystėje. Kuo daugiau ES kaimynėse bus stabilumo, laisvės ir gebėjimo užtikrinti savo gyventojų materialinius poreikius, tuo saugesnė ir stabilesnė bus ir ES. Tad
negalima į paraštes nustumti Rytų partnerystės programos, o atvirkščiai, ją reikia stiprinti, pritaikyti prie kiekvienos šios programos šalies-dalyvės realaus pasirengimo žengti dar platesnio bei gilesnio bendradarbiavimo link.
Į gerokai aktyvesnio bendradarbiavimo lygį turi būti iškelti ir santykiai su Afrika. Vasario mėn. planuojamas ES – Afrikos viršūnių susitikimas, gali tapti šių santykių naujo etapo pradžia. Neišvengiamai reikalingas atnaujintas „New Deal Africa“ ekonominis ir finansinis planas. Bendradarbiavimas, žinoma, turi apimti ir ES – Afrikos partnerystę saugumo srityje. ES gebėjimas būti suvereniai, slypi ne tik jos pačios galioje, bet ir jos partnerių pajėgume atremti iškylančius iššūkius, tad partnerių pajėgumų stiprinimas turi užimti svarbią ES užsienio politikos dalį.
