Sakytume – pažanga, nes šoktelėjimas karjeros laipteliais akivaizdus. Be to, žmogus stengiasi. Štai diagnozuoja, kad šios ligos yra ne kažin kokia dar neatrasta kiaulių gripo atmaina, o nuomonių įvairovės, oponentų gerbimo trūkumas nacionalinio radijo eteryje. Puiku, kai vadovui svarbi jo vadovaujamos įstaigos veiklos kokybė ir jis viešai deklaruoja darbo trūkumus.
Tačiau iš žiniasklaidoje paskelbtos informacijos sužinome, kad naujojo „gydytojo“ didžiausias rūpestis yra ne tiek laidų kokybė, kiek kažin kokios mistinės „leidinių grupės“ įtaka. „Nacionalinio radijo eteris negali tapti grupuotės sąskaitų suvedinėjimo vieta, leidinio ar leidinių grupės tribūna. (...) Kiek viena agresyvi susitelkusi grupuotė gali šmeižti, tyčiotis iš žmonių Lietuvoje – pradedant prezidentu ir baigiant visais kitais?“ – piktinosi A.Siaurusevičius.
Čia dėmesingesnis skaitytojas turėtų prisiminti Valstybės saugumo departamento (VSD) šefo Povilo Malakausko pastabas apžvalgininkui Kęstučiui Girniui apie tai, ką reikėtų kritikuoti, o ko ne. Atmintyje iškyla ir „vanagų“ byla, tik stebėtina (o gal priešingai – dėsninga?), kad, susikompromitavus P.Malakauskui ir VSD, teisė baidyti „vanagus“ buvo patikėta LRT galvai. Atidesnis skaitytojas (ir Lietuvos radijo klausytojas) sumos, kad toji „tribūna“ – žurnalistų Tomo Dapkaus ir Rimgaudo Geleževičiaus laidos, per kurias dar galima išgirsti kitokią nei įprasta, pavyzdžiui, LTV eteryje nuomonę.
Atrodo, kad nuomonių įvairovė nėra LRT „generalinio“ vizijos apie Lietuvos visuomenę prioritetas (nors būtent į ją jis apeliavo savo diagnostika). Juk nacionalinės televizijos transliuojamos politinės laidos turi atspindėti amžinai teisingą ir neklystamumo dogma apdovanotų LTV „popiežių“ Rūtos Miliūtės ir Audrius Matonio nuomonę. Suprantama, nes žiniasklaida tokių jos korifėjų rankose turi savo vartotoją ne informuoti, o formuoti.
Niekas nenuginčys, kad „Siauras“ yra teisus, teigdamas, jog nacionalinio transliuotojo eteris negali tapti „leidinių grupės tribūna“. Tačiau niekam nė motais, kad šis eteris yra maksimaliai priartintas prie „gyvybiškai svarbaus“ dienraščio stiliaus. Politinių debatų laidose vis šmėkščioja „Lietuvos ryto“ veikėjai (nors šis dienraštis turi ir savo televiziją), tam tikri politologų kastos atstovai, tylomis apeinamos prezidentūros intrigų, Vytauto Pociūno žūties, teisėjų klanų temos. Mat tamsiai tautai šios temos nereikalingos. Tegul ji žiūri komisarą Reksą, rusiškai kalbantį Šerloką Holmsą, naftalinu trenkiančius vesternus ir rožines panteras bei griežia dantį ant konservatorių.
Todėl suprantamas ir LRT tarybos nario, „Lietuvos ryto“ vyriausiojo redaktoriaus pirmojo pavaduotojo Rimvydo Valatkos įtūžis, kuris pasireiškė net grasinimais neberemti savo draugo ir bendraminčio generalinio direktoriaus, jei šis „tos problemos“ neišspręs. Juk Lietuvos radijas savo klausytojui dar suteikia galimybių išgirsti įvairias nuomones. Precedentas išguiti neįtinkančius žurnalistus jau yra – prisiminkime, kaip prieš metus buvo susidorota su Dariumi Kuoliu. Tada žurnalistinių teisių gynėjai tylėjo, tad erdvė cenzūrai liko atvira.
Per XV valdančiosios partijos Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų suvažiavimą krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė savo kalboje pabrėžė: „Tik sveika politinė sistema ir nekorumpuota žiniasklaida yra mūsų valstybingumo garantas.“ Apmaudu, kad nacionalinis transliuotojas yra gaubiamas šešėlių, kuriuos jos vadovo diagnozės tik patamsina.
