Jauni žmonės pirmieji pastebi švietimo problemas. Ne tik pastebi. Jie gali ir nori kalbėti bei siūlyti sprendimo būdus. Visgi, to neužtenka, nes tik Švietimo ir mokslo ministerija turi esminį vaidmenį švietimo politikos srityje
Ko gero, kiekviena nauja valdžia išsikelia sau tikslą gerinti švietimo sistemą. Deja, ne visi valdančiųjų sprendimai pasiteisina ir į tai reiktų žiūrėti atsakingiau. Juk būtent mokyklose jauni žmonės priima svarbiausius sprendimus dėl savo ateities ir neretas, pamatęs lietuvišką švietimo tvarką, renkasi emigraciją. Vien per nepriklausomybės metus emigravo bene kas trečias tautietis, o per 2016 m. Lietuvą paliko tiek, kiek gyvena Marijampolėje – 50 000 Lietuvos gyventojų.
Europos migracijos tinklo duomenimis net 55,2 proc. Lietuvos emigrantų sudaro asmenys nuo 15 m. iki 35 m – jaunimas, vos išėjęs iš lietuviškos švietimo sistemos. O juk mokykla turėtų būti patraukli vieta, skatinanti ateitį kurti čia, Lietuvoje. Su valdančiaisias sutinkame, kad norint situaciją keisti, reikalingi pokyčiai. Tačiau ar dabar jie tikslingi?
Kartais atrodo, jog pokyčiai vyksta ne dėl kokybės, o dėl kiekybės. Vykdoma daug reformų, tačiau daugelis jų – geros tik „ant popieriaus“. Iškeliama nemažai gerų idėjų, tačiau vis stringama su kokybišku jų įgyvendinimu. Ugdymo bei studijų modernizavimas, švietimo kokybės kėlimas, įstaigų tinklo pertvarkymas ir nepriklausomo ugdymo užtikrinimas – iš pirmo žingsnio teisingi žingsiniai, bet juk reformos nėra gėris savaime. Svarbiausia, kad visa tai būtų tinkamai įgyvendinta
Dėl susiklosčiusios problemos atsiranda dar didesni skirtumai tarp mokyklų.
Jei moksleiviai namų darbus daro, kodėl „švietimiečiai“ ne?
„Žvelkite į Suomiją, nepamirškime Vokietijos, o ar nesvarstote apie Škotiją?“ – šiuos žodžius galime dažnai išgirsti viešame „švietimiečių“, Švietimo ir mokslo ministerijos darbuotojų, diskurse. Nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo – šalies švietimas it neranda vietos tarp skirtingų modelių. Juk ne visi kitų šalių modeliai gali veikti Lietuvoje, jei, pavyzdžiui, ten vystėsi natūraliai, o čia kuriami dirbtinai bandant pritaikyti vieną ar kitą modelio detalę.
Neseniai buvo įvykdyta mokslo metų prailginimo reforma, tačiau, atrodo, jog buvo nepagalvota apie švietimo turinio kokybę vasaros metu. Juk vasarą mokinys turėtų turėti galimybę tipines pamokas iškeisti į neformalias veiklas. Šiuo metu prailgintų mokslo metų programa yra tokia pati, todėl išlieka problema – nelieka kuo užpildyti papildomų valandų. Dėl susiklosčiusios problemos atsiranda dar didesni skirtumai tarp mokyklų: vienose birželį mokiniai užsiima neformalia veikla, kitose – rašo kontrolinius. Neformalus ugdymas – tik viena priežastis, dėl kurios verta kelti klausimą, ar uždavinys buvo išpildytas, nes mano bei daugelio kitų mokinių patirtis byloja, kad nauja tvarka buvo įdiegta nepadarius namų darbų
Šiuo atveju, kitaip nei valdančiųjų suole, mokykloje, namų darbai daro mažą įtaką pasiekimams. Labiau pasigilinus į mokslinę literatūrą galima rasti daugybę įrodymų, kad namų darbai yra tik lašas jūroje, pasiekimų užtikrinimui ir ugdymo kokybei. Todėl šiandien viešojoje erdvėje dažnai galime išgirsti, kad reikia panaikinti namų darbus ir sumažinti mokiniams krūvį, kitaip sakant, Lietuvoje pritaikyti Suomijos ar Kanados švietimo modelio dalis.
Būtent Suomijoje namų darbai buvo panaikinti ganėtinai seniai, tačiau šios šalies švietimo sistema kardinaliai skiriasi nuo mūsų. Kitaip nei Lietuvoje, Suomijoje vaikai iki septintos klasės neturi įprastų pamokų, o užsiima neformalia veikla: žaidžia žaidimus, yra supažindinami su aplinka, kurioje gyvena. Namų darbų panaikinimo reformai bei savito švietimo modelio kūrimui ten buvo ruoštasi ilgus metus, aktyviai įtraukiant pačius pedagogus. Lietuvai dar reikia įdėti daug darbo tam, jog ši reforma būtų sėkmingai įgyvendinta, o šiuo metu yra tik graži intenciją ateičiai.
Mes turime daug lūkesčių, bet nežinome, kaip juos įgyvendinti. Argumentuojame, jog daugelį reformų įvykdė užsienio šalys, neapsispręsdami, dėl ko, tai darome: ar siekdami sumažinti mokinių patiriamą krūvį, ar suteikti daugiau galimybių savęs pažinimui. Juk turėtume pradėti reformas vykdyti palaipsniui. Galbūt tai neatneštų greitų rezultatų, tačiau išvengtume nuolatinių mokinių skundų.
Pilietiškumo ugdymas: kur veda geri norai?
Visų mokyklų prioritetas turėtų būti jaunų žmonių ugdymas kurti Lietuvai, tačiau dabar turime jau minėtą priešingą rezultatą – tik didėja emigracija. Problemos ištakų galima būtų ieškoti ir pilietiškumo ugdyme. Dabartinė pilietinio ugdymo programa jaunam žmogui suteikia tik teorines žinias bei atsainų požiūrį į politiką. Moksleiviams nepatinka „kalti“ sausą teoriją, kuri pateikiama nepatraukliai.
Sveikintina tai, jog Lietuvoje yra mokytojų, kurie stengiasi, jaunus žmones supažindinti su Lietuvos politika, neperšant savo įsitikinimų ar turimų pažiūrų. Juk svarbiausia, turėtų būti, išugdyti sąmoningai bei kritiškai mąstantį Lietuvos pilietį.
Be kita ko, pilietiškumo ugdymas yra kupinas ir daugiau problemų. Dabartinė bendrojo ugdymo mokykla turėtų padėti moksleiviams pasiruošti gyvenimui bei tapti aktyviais visuomenės nariais. Taip pat turėtų būti labiau kalbama apie patriotizmą bei vertybinę orientaciją. Pamatinės žmogaus vertybės, tokios, kaip: patriotiškumas, pilietiškumas, orumas bei pagarba kitiems bei sau, turėtų būti labiau analizuojamos argumentuojant, kodėl to reikia jaunam žmogui. Jei pilietiškumo pamokas vestų ne tik mokytojai, bet ir istorikai, politikai, jaunimo politikai atstovaujantys žmonės bei kiti Lietuvai nusipelnę asmenys, įvyktų pokytis. Tokiu būdu jauni žmonės įgytų daugiau praktinių, pilietinių žinių ir turinys būtų įdomesnis, gyvesnis.
Apibendrinant, daugelio reformų „blogis“ yra krypties trūkumas. Neesant kryptingumui, kinta ir reformos kokybė rezultate. Daugelis vykdomų pokyčių yra tik daugelio užsienio valstybių veidrodis, kuris tik parodo, kur galime eiti. Šiuo metu vykstančios reformos ne visada išpildo mano, jūsų, jūsų vaikų bei vaikaičių lūkesčius. Tad, quo vadis, Lietuvos švietimo reformos?
Agnė Baltrūnaitė yra Kauno liberalaus jaunimo pirmininkė.
