„Kuo skubiau“
Kalbėjimas visų atstovaujamų žmonių vardu yra autoritarinio, o ne demokratinio politiko bruožas, tačiau ne tai svarbiausia. Klaipėdos savivaldybė ir Vyriausybė buvo sutarusi, jog keturi uostamiesčio infrastruktūros projektai bus pripažinti valstybinės reikšmės.
Mainais savivaldybė žadėjo kuo skubiau išduoti statybos leidimus SGD terminalui, tvirtinti poveikio aplinkai vertinimo ataskaitą ir tvarkyti visus kitus su terminalo statyba susijusius „popierius“ bei teigia, kad šį pažadą ištesėjo.
Pats susitarimas įdomus, nes savo piliečius gerbianti savivaldybė turėtų ir taip pagal išgales visus dokumentus tvarkyti, cituoju, „kuo skubiau“. Gerai žinoma, jog Lietuvoje ypač savivaldybių lygmeniu nevengiama išnaudoti visą formaliai leistiną laiką išduoti įvairioms pažymoms ir kitiems dokumentams.
Skųsdamasis dėl savo nesėkmingo sandėrio meras galimai duoda paaiškinimą, kodėl stringa klaipėdiečių reikalai miesto savivaldybėje.
Taip pat gerai žinoma, kad šis įprotis yra viena esminių priežasčių, kodėl verslas taip sunkiai ateina ir kuriasi Lietuvoje. Biurokratija sukasi tiesiog per lėtai. Skųsdamasis dėl savo nesėkmingo sandėrio meras galimai duoda paaiškinimą, kodėl stringa klaipėdiečių reikalai miesto savivaldybėje.
Kompensacijos
Nespėliojant, ar gyventojai patys išreiškė tokį norą, Klaipėdai iš tiesų būtų naudinga sulaukti valstybinės reikšmės statuso mieste vykdomiems infrastruktūros projektams. Minimi projektai – naujojo 50 metrų baseino ir pietinio aplinkkelio išvažiuoti iš Klaipėdos uosto statyba, Klaipėdos pilies bastionų kompleksų atkūrimas ir žiedinių Baltijos prospekto sankryžų rekonstrukcija.
Nors svarbūs, naudingi ir pažadėti, valstybinės reikšmės statuso nei aplinkkelis, nei Baltijos prospekto sankryžų rekonstrukcija žadėto statuso bent kol kas negavo. Pilies bastionų atkūrimas toliau laukia finansavimo.
Suprantama, kas pažadėta turi būti ištesėta. Nė viena Vyriausybė šiuo požiūriu nėra šventoji. Greičiausiai tokia ir neapsimeta. Tačiau žinodami, kaip turėtų būti idealiame pasaulyje, ypač politikai negali sau leisti pamiršti, kaip iš tiesų veikia politiniai procesai. Patyrę politikai tą žino labai gerai.
V.Grubliauskas neabejotinai meluotų teigdamas, jog tokio Vyriausybės „užmaršumo“ nesitikėjo, pažadų nesilaikymas jį šokiruoja ir stebina. Klaipėdos savivaldybė nei pirma, nei paskutinė negavusi žadėtų gėrybių iš šios ir įvairių ankstesnių Vyriausybių. Pažadas realioje politikoje seniai virtęs tik nebloga priemone išsireikalauti siekiamą sprendimą, ne daugiau.
Skalsi mero duona
Tą suprantant, mero vieši skundai atrodo ne visai vietoje. Prasmingi jie nebent kaip dar viena priemonė mėginant, šįkart pasitelkiant viešą „gėdinimą“, priversti Vyriausybę atseikėti tai, ko trokštama. Nors ir nuskambėjęs žiniasklaidoje, toks viešas gėdinimas vargiai gali būti veiksmingas.
Jei šių pastangų rezultatas yra viešas skundas Vyriausybės nesąžiningumu, belieka manyti, kad merui trūksta arba priemonių rezultatui pasiekti, ar gebėjimų ir ryžto jomis naudotis.
Panašiau, jog šis skundas tik išduoda mero bejėgiškumą. Kiekvienas meras faktiškai yra savotiškas savosios savivaldybės lobistas nacionalinės valdžios akivaizdoje, norime to, ar ne. Šiame vaidmenyje jis turi ir gali pasitelkti visas teisėtas priemones savo atstovaujamos savivaldybės interesams ginti. V Grubliausko išvardytieji Vyriausybės pažadai yra kaip tik tokia darbotvarkė, nubrėžianti, ką jam pačiam kaip uostamiesčio merui reikia pasiekti.
Jei šių pastangų rezultatas yra viešas skundas Vyriausybės nesąžiningumu, belieka manyti, kad merui trūksta arba priemonių rezultatui pasiekti, ar gebėjimų ir ryžto jomis naudotis.
V. Grubliauskas yra ne kokios regioninės ar į Seimą neprasimušančios partijos deleguotas meras. Jis atstovauja ne tik Parlamente, tačiau ir Vyriausybėje susitarimo laikotarpiu buvusiai partijai – Liberalų sąjūdžiui. Kaip liberalų atstovas jis turėjo galimybę ieškoti kelių daryti įtaką ankstesnėje Vyriausybėje, kurioje būtent susisiekimo ministru buvo liberalas Eligijus Masiulis. Vis dėlto kelių tada nerado. Naujajame Seime Klaipėdos interesų gynimui vargiai padėjo ir buvęs Klaipėdos uosto vadovas Eugenijus Gentvilas, vietoje to su premjeru įsivėlęs į beprasmius žodžių ginčus, kas ką įžeidė.
Ne pastangos, bet rezultatai
Jei esamas Klaipėdos meras iš tiesų kartoja Vyriausybės nariams jų nepildomus pažadus ir niekas nesikeičia, pagailėkime mero – atleiskime nuo sau išsikeltos užduoties ne pagal turimas jėgas. Meras sakosi esąs pasiruošęs laukti Vyriausybės malonės, tačiau mero mandagus laukimas tęsiasi jo savivaldybės gyventojų gerovės sąskaita.
Nesinori tikėti, kad klaipėdiečiams reikalingas meras, kuris gražiai kalba, su niekuo nesipyksta ir labai stengiasi padaryti geriau, tačiau užsibrėžtų rezultatų niekaip negali pasiekti. Mero skundai nacionaliniame eteryje per daug skaudžiai primena kitas jo nesėkmes – nuo merdinčio Klaipėdos senamiesčio iki akyse mažėjančio miesto gyventojų skaičiaus. Visiems, kas bando, tačiau daro tą nesėkmingai, ateina laikas trauktis nuo scenos.
Agnė Bilotaitė yra Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narė
