Įtartam reikalavimu nemokamai uždengti statomo namo stogą merui išsprūsta, kad „nemanė, jog namas Žiugždienės“. Nesueina galai. Tuo pačiu metu Druskininkų meras, irgi socialdemokratas, viešai pareiškia, kad nemokamos paslaugos politikams yra normalu ir gali tęstis.
Žodžiams sustiprinti kone visą Seimą pakviečia į vandens pramogų parką savo feode. Įžūlu. Bet niekas per daug nenustemba ir nesipiktina. Mero bandymas gauti kyšį ir nemokamos paslaugos politikams – beveik norma šiandienos Lietuvos politikoje.
Korupcijos kadencija
Atitinkamas ir žmonių santykis su valstybe. Jokia naujiena, kad žmonės Lietuvoje nepasitiki nei Seimu, nei Vyriausybe, nei teisėsauga. Tai verčia nerimauti dėl visuomenės pasitikėjimo valstybe apskritai.
Piliečiai nebus ištikimi tam, kuo netiki. Ši pavojinga situacija pastaraisiais metais ne tik nebuvo sprendžiama, bet dar ir gilinama. Socialdemokratų ir jų koalicijos partnerių nuosekliai neskaidri veikla, keliant įtarimus teisėsaugos institucijoms, formavo pagrįstą visuomenės nusivylimą teisingumu Lietuvoje. Būtent teisingumo jausmo nebuvimas visuomenėje išlieka viena esminių ir vis sunkėjančių šalies bėdų, skatinančių emigraciją ir susvetimėjimą.
Piliečiai nebus ištikimi tam, kuo netiki. Ši pavojinga situacija pastaraisiais metais ne tik nebuvo sprendžiama, bet dar ir gilinama.
Kad teisingumo nuosmukis tik gilės, rodė jau pirmosios kregždės 2012 m. rinkimuose – masinio balsų pirkimo skandalais apipinti, vos neanuliuoti rinkimų rezultatai, 40 000 litų siekiančios studentų aukos partijų kampanijoms ir kita, uždavė aiškų toną ir Vyriausybės kadencijai.
Per tris pirmuosius Vyriausybės darbo kadencijos metus dėl įtarimų neskaidria veikla atsistatydino devyni viceministrai, apkaltinti duomenų klastojimu, prekyba poveikiu, nepotizmu, viešųjų ir privačių interesų painiojimu ir kitais grubiais pažeidimais.
Gediminas Černiauskas net teigė, kad premjeras ministerijai pavaldžiai institucijai darė spaudimą priimti į vadovaujančias pareigas konkretų jo nurodytą asmenį, ir nors pats G.Černiauskas pareigų neteko, teiginiai apie premjero politinį spaudimą nebuvo tinkamai ištirti. Išrinktųjų šeimininkavimas valstybėje kaip savo kieme po truputį darėsi įprastu valdžios elgesiu.
Išrinktieji nebesislepia, rinkėjai nebesistebi
Šių metų rudenį socialdemokratų atstovų korupcijos skandalų lavina atskleidė savo įžūlumu visiškai naują valstybės išnaudojimo privatiems ir partiniams tikslams lygį.
Socialdemokratai ne tik nemato problemos būti vienoje koalicijoje su partija, kuri trečius metus įtariama balsų pirkimu ir dar seniau – „juodąja buhalterija“. Poros mėnesių eigoje pasirodė faktai apie LSDP atstovų piktnaudžiavimą padėtimi siekiant asmeninės naudos. Dėl daugumos tų atvejų visuomenei iki šiol nepateikti įtikinami ir atviri atsakymai.
Pamėginkime trumpai apžvelgti vos poros mėnesių skandalus, kurie nebuvo paaiškinti visuomenei:
1) premjero žentas įmonės akcijas už slepiamą, galimai mažesnę nei rinkos kainą, galimai gavo kaip dovaną premjero šeimai;
2) teisingumo ministrui J.Bernatoniui namą už neatskleistą kainą pastatė įmonė, priklausanti ministro draugui, kurio ne vienas verslas laimi viešuosius konkursus J.Bernatoniui pavaldžių ministerijų įstaigose;
3) įtakingi valdančių partijų politikai ir tarnautojai nemokamai lankosi socialdemokratų mero vadovaujamos Druskininkų savivaldybės įsteigtame vandens pramogų parke, kur gyvena išskirtinėse, kitiems piliečiams neprieinamose patalpose;
4) specialiai nelegalioms socialdemokrato mero R.Malinausko statyboms legalizuoti premjeras kitą dieną po judviejų susitikimo priima nutarimą, kuriuo įteisinamos visos statybos tokiose saugomose teritorijose;
5) Druskininkų ir kitus LSDP korupcijos atvejus tyrusios STT Kauno valdybos vadovas atsistatydina, kaip teigiama žiniasklaidoje, dėl socialdemokratų politinio spaudimo;
6) opozicijos veikla kai kuriose savivaldybėse varžoma, kraštutiniais atvejais net pasitelkiant teisėsaugą;
7) premjeras ir kiti valdantieji kategoriškai ir įžūliai atsisako pateikti viešus atsakymus į dėl šių istorijų kylančius klausimus.
Nepaisant virš galvų besikaupiančios skandalų ir įtarimų krūvos, valdantieji nemato jokio reikalo atsistatydinti. Socialdemokratų sau keliama skaidrumo kartelė apsiriboja kiekvienam piliečiui galiojančiu minimumu – nekaltumo prezumpcija (tas pats jau girdėta Darbo partijos buhalterijos byloje).
Teisingumo idealą Lietuvoje pakeičia nomenklatūrinių privilegijų vaikymasis, politinę klasę paverčiantis gėdinga valstybės išnaudotojų grupe.
Tačiau vienas esminis pokytis, regis, prasprūsta pro visuomenės akis. Priešingai nei ankstesniais atvejais, valstybės turto išnaudojimas yra ne neigiamas, o ginamas. R.Malinauskas tiesioginiame eteryje aiškina, kad savivaldybės įsteigtoje ir valdomoje įmonėje nemokamai priimti ir paprastiems mirtingiesiems neprieinamuose liuksuose apgyvendinti partinio elito atstovus yra normalu ir leistina, kol tą darantis pramogų parkas duoda pelną. Nėra ko stebėtis, kad žmonės pasigenda teisingumo.
Teisingumo idealą Lietuvoje pakeičia nomenklatūrinių privilegijų vaikymasis, politinę klasę paverčiantis gėdinga valstybės išnaudotojų grupe. Visuomenei siunčiamas valdžios signalas, jog šalyje egzistuoja antros ir pirmos rūšies piliečiai, kurie nėra lygūs prieš įstatymą, priešingai, įstatymas būna koreguojamas pagal išrinktųjų poreikius. Lygybė prieš įstatymą, pasirodo, galioja ne visiems, o tik tiems, kas nėra aukščiau įstatymo.
Neteisingumo ir privilegijų įsivyravimas plauna demokratijos pamatus ir leidžia pagrįstai kalbėti apie vykstančią demokratijos eroziją, kuri nuosekliai veda prie putiniškos valdomos demokratijos modelio.
Ką daryti?
Pripažinus šią padėtį, Lietuvai būtina plėsti piliečių pasitikėjimą valstybe ir jos valdžios institucijomis. Toks tvarus pasitikėjimas valstybe įmanomas tik išgyvendinus visas svarbiausias naudojimosi padėtimi formas ir nustačius naujus, aukštesnius sąžiningumo, skaidrumo ir teisingumo standartus šalyje, pirmiausiai pačioms partijoms.
Suvokiant tokios situacijos grėsmę, Lietuvos visuomenės stabilumui ir nacionaliniam saugumui bei siekiant grąžinti moralios politikos standartus Lietuvoje, būtina imtis veiksmų situacijai keisti. Kokių?
Keletą idėjų galima iškelti jau dabar. Manau, jog laikas Lietuvoje sukurti nepriklausomą, išimtinai politinės korupcijos tyrimams skirtą instituciją arba priskirti šią funkciją politinėms įtakoms atspariai institucijai. Apskritai siektina stiprinti valdžios skaidrumą kontroliuojančių institucijų nepriklausomumą.
Turėtume įtvirtinti valdininkų, pareigūnų atsakomybę už tyčinį įstatymų nesilaikymą pažeidžiant visuomenės ir valstybės interesus.
Diferencijuoti ir išplėsti valstybės tarnautojų ir renkamų pareigūnų privalomus deklaruoti ryšius, dėl kurių galimas interesų konfliktas, apriboti dėl rinkimų rezultatų klastojimo kaltais pripažintų kandidatų teisę dalyvauti rinkimuose, įtvirtinti baudžiamąją atsakomybę už neteisėtais būdais ar šaltiniais vykdomą rinkiminės kampanijos finansavimą, užtikrinti asmeninę tarnautojų ir politikų atsakomybę už jų tyčiniais veiksmais atliekant pareigas valstybei padarytą žalą.
Siekiant skaidresnio valdymo, savivaldybių įmonėse laikas įtvirtinti viešas finansines ataskaitas, kas buvo padaryta ir pasiteisino valstybės įmonėse. Seniai laikas, o informacinio karo kontekste tapo ypač svarbu, sukurti deklaravimo sistemą, kuri leistų kiekvienam piliečiui žinoti, kurios institucijos ir kurioms žiniasklaidos priemonėms skiria viešinimui skirtas ES ir valstybės biudžeto lėšas.
Žvelgiant į perspektyvą, tikslinga iki minimumo sumažinti, o esant galimybei ir visai panaikinti, vykdomosios valdžios institucijų veiklos viešinimui skiriamas biudžeto lėšas.
Galų gale, turėtume atsigręžti ir į viešuosius pirkimus, kurių skaidrumą esama valdžia nuosekliai griauna jau trejus metus. Svarbu ir būtina sustiprinti viešųjų pirkimų kontrolę, mažinant vadinamųjų mažos vertės pirkimų, kurių netikrina Viešųjų pirkimų tarnyba, maksimalią vertę, taip griežtai apribojant vidaus sandorių taikymą ir apskritai keičiant požiūrį į viešuosius pirkimus kaip į viešojo sektoriaus normą, o ne nepatogų formalumą.
Daug tai ar mažai? Tikrai nebedrįstu sakyti, kad visų šių veiksmų užtektų norint atkurti teisingumo jausmą ir lygybę prieš įstatymą Lietuvoje. Tačiau tik veikdami šia valstybės gyvenimo skaidrinimo bei savivalės ir privilegijų naikinimo linkme, galime tikėtis reikalingų pokyčių.
Šių pokyčių jau net nenorime. Jie tiesiog būtini, jei nenorime tapti susvetimėjusia ir vis greičiau išsivaikštančia dykra, kurioje SPA voniose murkdytis liks tik keli išrinktieji.
Agnė Bilotaitė yra Seimo TS-LKD frakcijos narė, Seimo Antikorupcijos komisijos narė
