Belieka tikėtis, kad Seimui ir Prezidentūrai bendradarbiaujant šios pataisos neišvys dienos šviesos. Ko siekiama šitaip supaprastinus viešųjų pirkimų organizavimą? Ar tie, kas šiuos pokyčius inicijuoja, nemato ir nesuvokia realybės? O gal skambios frazės slepia korupcijai palankias užmačias?
Pakėlus kartelę didelės vertės pirkimui, dar plačiau atveriamos durys nevaržomam piktnaudžiavimui, praktiškai nelieka viešųjų pirkimų skaidrumo garantijų. Taip siekiama įteisinti galimybes lengviau savintis viešuosius finansus, o paprastai kalbant – siekiama padaryti taip, kad lengviau būtų galima vogti.
Ši Vyriausybė, prisidengdama biurokratizmo naštos verslui mažinimu, keičia esmines skaidrumą bei viešumą užtikrinančias Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatas.
2013 metais viešiesiems pirkimams Lietuvoje planuojama išleisti 14 milijardų litų, kurių didžioji dalis laikytina ES lėšomis. Deja, proporcingai skaičiuojama, kad kartu su jais apie milijardą litų atitenka vadinamiesiems „otkatams“.
Šiame kontekste vietoje problemų sprendimo mėginama tik dar labiau atlaisvinti korupciją veržiančius varžtus. Vien per pastarąjį pusmetį Seime svarstyti keli abejotini siūlymai. Buvo iniciatyva netaikyti įprastų viešųjų pirkimų nuostatų su pirmininkavimu ES tarybai susijusiems pirkimams. Taip pat siūlyta informaciją apie konkurso sąlygas skelbti tik „didelės apimties ir svarbos“ viešųjų pirkimų atveju. Nereikia aiškinti, kad taip būtų prarastos galimybės apeliuoti ir įvertinti kriterijų nešališkumą.
Jei ankstesnius siūlymus pateikė atskiri parlamentarai, tai gegužę išridenta sunkioji artilerija: ūkio ministerija su Birute Vėsaite priešakyje pateikė ištisą paketą korupcijai palankių Viešųjų pirkimų įstatymo pataisų, o Vyriausybė jas lengva ranka patvirtino. Siūlomuose pakeitimuose numatoma dvigubai didinti mažos vertės pirkimų ribas nuo 100 tūkst. iki 200 tūkst. litų, o darbams – nuo 500 tūkst. iki 1 mln. litų. Beje, paskutinėje įstatymo redakcijoje įrašytos naujos mažos vertės pirkimų ribos siekia atitinkamai 5 ir 20 milijonų litų. Nežinia, kas labiau neįtikėtina: kad B.Vėsaitė rimtai pateikė tokį pasiūlymą, ar kad Ūkio ministerija leido sau pateikti projektą ir apie jį informuoti žiniasklaidą su tokia esminga klaida.
Bendra tokių pirkimų suma nepadidinus pirkimų vertės ribų 2012 m. sudarė 2 mlrd. litų. Tikėtina, kad padvigubinus šias ribas, tokių pirkimų skaičius ir vertė išaugs net kelis kartus. Kadangi šie pirkimai gali būti atliekami jų neskelbiant, kreipiantis tik į vieną tiekėją, netaikant atidėjimo termino bei pirkimo sutarčių sąlygų pakeitimui nebus reikalingas ir Viešųjų pirkimų tarnybos sutikimas. Be to, už mažos vertės viešuosius pirkimus teikiama tik metinė ataskaita, kas nulems tokių pirkimų visišką skaidrumo bei kontrolės nebuvimą.
Bet tuo cirko pasirodymas nesibaigia. Dėl sutarties sąlygų pakeitimo siūloma atsisakyti kreiptis į Viešųjų pirkimų tarnybą. Prisidegdama administracinės naštos mažinimu Ūkio ministerija siekia eliminuoti viešųjų pirkimų sutarčių vykdymo kontrolę. Tai reiškia, kad atlikus pirkimą, perkančioji organizacija su rangovu galės susitarti dėl sutarčių pakeitimo ir apie tai niekas nebus informuotas. Viešumai bus skirtos vienos, o realiai taikomos visai kitos pirkimo sąlygos.
Šiomis iniciatyvomis mums vis peršamas Vakarų Europoje gana plačiai taikomas supaprastintų pirkimų modelis, raginama didinti pasitikėjimą vieni kitais ir ypač valstybės institucijomis. Tačiau visada galima rinktis arba skaidrumą ir sudėtingesnes procedūras, arba greitą, paprastą, bet miglotą pirkimą. Koalicijos partneriai įsitikinę, kad laikas antrajam variantui, ką ir rodo viena kitą vejančios jų iniciatyvos, susilaukusios jau ne tik Viešųjų pirkimų tarnybos kritikos, bet ir griežto Prezidentės pasmerkimo.
Tačiau kalbėdami apie atskirus viešųjų pirkimų tvarkos pakeitimus ir jų sukeliamas problemas turime pripažinti, kad jų teikėjai klysta iš principo. Lietuvoje ne laikas paprastinti ir efektyvinti viešuosius pirkimus. Šalyje pagrįstai trūksta pasitikėjimo – didelė dalis visuomenės vis dar linkusi gręžti nagus į save. Visai nenorima suprasti, kad kiekvienas „pergudrautas“ viešasis pirkimas yra vagystė ne tik iš abstrakčios valstybės, kuri gal neretam ir nerūpi, tačiau iš kiekvieno iš mūsų.
Kad būtų galima kalbėti apie efektyvumą skaidrumo sąskaita, pirmiausiai reikia praskaidrinti tautiečių sąmones. Tą galima padaryti tik antikorupcinio švietimo priemonėmis ir kol nebus padarytas šis milžiniškas darbas, kalbėti apie paprastus pirkimus skaidrumo sąskaita nėra prasmės. Priešingai, kontrolę šiandieninėje Lietuvoje reikia tik griežtinti.
Agnė Bilotaitė yra Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narė.
