Ne paslaptis, kad šiandien laimei darbe skiriama itin daug dėmesio. Žmonių istorijos žiniasklaidoje ar įrašai socialiniuose tinkluose pasakoja apie profesinės laimės paieškas ir jų sėkmes nesėkmes. Personalo specialistai dalijasi patarimais, ką daryti, kad darbuotojai patirtų daugiau laimės. O jei tai nepadeda, galima rasti įvairių mokymų, kurių dalyviai turėtų perprasti laimės darbe meną ir to išmokyti savo kolegas.
Stebint visa tai atrodo, kad egzistuoja dvi būsenos: arba jautiesi absoliučiai laimingas, arba esi nusivylęs savo darbu ir nori jį kuo greičiau pakeisti. Bet nereikia pamiršti, kad tarp laimės ir liūdesio egzistuoja visas spektras kitų emocijų, kurias taip pat gali patirti darbe.
Mane pačią apie laimės pojūtį darbe susimąstyti paskatino draugės klausimas. Pradėjus dirbti naujose pareigose ji manęs paklausė, ar dabar eidama į darbą jaučiuosi laiminga. Tą akimirką nežinojau, ką atsakyti ir netgi susierzinau, nes mano atsakymas nebuvo šimtu procentu teigiamas.
Kaip gi tai įmanoma − pradėjau dirbti naują darbą ir nesidžiaugiu? Galvoje sukosi mintys, kad jei nesidžiaugiu, tai kam iš viso to ėmiausi. Tačiau tada sau įsivardinau, kad potyrių ir jausmų darbe būna įvairių. Ir įdomumo mokantis naujų dalykų, ir pasididžiavimo matant, kad vienas ar kitas darbas baigėsi sėkmingai, ir liūdesio, priimant ne visiems palankius sprendimus, ir kartais net gėdos, kad ne viską padarei ir kažką tavo veiksmai ar neveiklumas užgavo.
Taigi, manau, kad amžina laimė darbe vargiai egzistuoja, todėl neturėtume eikvoti savo energijos jos beatodairiškai siekdami. Visgi gyventi nuolatinio nepasitenkinimo būsenoje būtų kitas kraštutinumas. Pasitikrinti, ar nesame panirę į liūdesio ir nevilties būseną, gali padėti keli dalykai.
Dar vienas svarbus dalykas – pagalba kitiems kolegos juos išklausant, patariant ar tiesiogiai padedant atlikti sudėtingesnes užduotis.
Visų pirma, tai savistaba ir savo jausmų bei emocijų įsisąmoninimas. Jeigu darbe nuolatos jaučiame nepasitenkinimą, nesvarbu ką darytume, su kuo susitiktume, kokią užduotį gautume, galbūt metas būtų pasvarstyti, kad jau laikas kažką keisti.
Antra, jei mus apima daug nevienareikšmių jausmų, mes dvejojame dėl tinkamiausio sprendimo vienoje ar kitoje situacijoje, tada reikėtų vengti skubotų veiksmų. Vietoje jų verta pabandyti atsitraukti nuo kasdienių dalykų ir pabandyti pažvelgti į ilgesnę perspektyvą sau užduodant kelis klausimus. Kokie mano ilgalaikiai profesiniai tikslai, kaip jų galiu pasiekti dabartinėse pareigose, kokios galimybės man galėtų atsiverti ateityje? Jeigu jaučiame susidomėjimą, interesą tęsti toliau, tai atsakymas, kad esame teisingoje vietoje.
Dar vienas svarbus dalykas – pagalba kitiems kolegos juos išklausant, patariant ar tiesiogiai padedant atlikti sudėtingesnes užduotis. Tai dažniausiai suteikia didesnį prasmės jausmą darbe, ir tai prisideda prie didesnio pasitenkinimo ir laimės pojūčio.
Nemažiau sveika ir brandu yra paprašyti kolegų ar vadovo palaikymo. Jie sudėtingų ar nepatinkančių užduočių už mus neatliks, tačiau gali patarti ir padėti pažvelgti į situaciją iš kitos perspektyvos. Dažnai taip sužinome naujų dalykų, kurių mes patys tiesiog nepastebime.
Galiausiai, ne tiek svarbu ieškoti laimės darbe, kiek atrasti sau būdus, kaip pastebėti, ką darbo vietoje patiriu ir kiek man tai tinka. Ir be abejo − mokytis pajausti ir mėgautis laimės ir džiaugsmo akimirkomis tada, kai jos atsitinka.
Agnė Jonaitytė-Karalienė yra „Swedbank“ Personalo tarnybos vadovė.
