Nors 2016 metų Švietimo ir mokslo ministerijos ataskaitoje apie švietimo būklę šalyje ir regionuose teigiama, kad Lietuvos mokyklose yra atliekamas standartizuotas testavimas, siekiant išsiaiškinti tikrąjį patyčių paplitimą, iki šiol nėra aiškus tikslus patyčių paplitimo mastas Lietuvos mokyklose.
Tradiciškai remiamasi Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) atliekamų specializuotų mokyklinio amžiaus vaikų gyvensenos ir sveikatos tyrimų (angl. Health Behaviour in School-aged Children, HBSC) duomenimis. HBSC tyrimai tarptautiniu mastu yra atliekami periodiškai kas ketveri metai, o Lietuva juose dalyvauja nuo 1994-ųjų.
Paskutinis HBSC tyrimas buvo atliktas 2013-2014 metais, kurio duomenimis, Lietuva pagal patyčių paplitimo mokyklose mastą, deja, pirmauja visose trijose mokyklinio amžiaus kategorijose tarp 42 pasaulio valstybių.
Lietuvoje patyčias 2-3 kartus per du mėnesius kenčia 29% mergaičių ir 35% berniukų vienuolikmečių mokinių grupėje,29% mergaičių ir 31% berniukų trylikamečių mokinių grupėje ir 22% mergaičių ir 29% berniukų penkiolikmečių mokinių grupėje. Apibendrintai galima teigti, kad patyčias 2-3 kartų per du mėnesius dažnumu kenčia trečdalis Lietuvos mokinių bendruomenės, o tai sudaro kiek daugiau nei 102 tūkstančius mokyklinio amžiaus vaikų.
Džiugina, kad patyčių problema pagaliau sulaukė ne tik nevyriausybinio sektoriaus, kuris, beje, aktyviausiai ir konstruktyviausiai jau nepirmą dešimtmetį prisideda prie patyčių problemos tiek visuomenėje, tiek mokyklose viešinimo ir konkrečių prevencijos priemonių įgyvendinimo, bet ir atitinkamų valstybės valdžios institucijų dėmesio.
Patyčių paplitimas Lietuvos mokyklose nuo 2013 metų įtrauktas į valstybinę 2013-2022 metų švietimo strategiją kaip vienas iš stebėsenos rodiklių. Tai reiškia, kad patyčių paplitimo mastas yra stebimas ir jo rodikliai turėtų būti pateikiami kasmet Švietimo valdymo informacinėje sistemoje (ŠVIS). Tačiau norisi atkreipti dėmesį į keletą aspektų.
Pirma, Valstybinėje švietimo strategijoje 2013-2022 metams, kuri, beje, buvo patvirtinta tik pačioje 2013 metų pabaigoje, patyčių mokykloje problemai pagrįsti buvo naudojama ne naujausia 2012-2013 mokslo metų informacija apie patyčių paplitimo mastą Lietuvos mokyklose, o HBSC tyrimo 2010-2011 tiriamojo laikotarpio duomenys. Tai reiškia, kad strateginiame švietimo valdymo dokumente buvo remtasi bent trijų metų senumo statistiniais duomenimis apie tikrąjį patyčių paplitimo mastą Lietuvos mokyklose.
Antra, informacija apie patyčių paplitimo mastą Lietuvos mokyklose, pateikiama ŠVIS‘e, nors ir turėtų būti teikiama kasmet, sutampa su HBSC tyrimo pateikiamais duomenimis ir laikotarpiais. Vadinasi, Švietimo ir mokslo ministerija duomenis apie patyčių paplitimo mastą Lietuvos mokyklose pateikia tik už 2011 ir 2014 metus. Išvada aiški – patyčių paplitimas valstybiniu lygiu nėra nuosekliai stebimas, o kasmetiniai rodikliai ŠVIS – neatnaujinami.
Trečia, į Valstybinę švietimo strategiją 2013–2022 metams įtraukta tik tokių patyčių paplitimo stebėsena, kurios vyksta rečiau nei kas du mėnesius (jos vadinamos „atsitiktinėmis patyčiomis“, angl. occasionalbullying). Nors akivaizdu, jog didžiausias paplitimo mastas ir problema yra kaip tik dėl taip vadinamų pastovių patyčių (angl. chronicbullying), kurios vyksta 2-3 kartus per du mėnesius, o kartais tokiu pat dažnumu ir per mėnesį.
Paradoksalu, kad pagrindinis strateginis švietimo planavimo dokumentas – Valstybinė švietimo strategija 2013–2022 metams buvo patvirtinta Seime tik 2013 m. gruodžio 23 d., o įsigaliojo 2013 m. gruodžio 31 d. – praktiškai praėjus metams, kai jau turėjo būti pradėta įgyvendinti. Tačiau šioje situacijoje neskubėčiau sarkastiškai prunkšti ir, kaip jau yra įprasta, kaltinti Seimo.
Valdžių padalijimo principas sąlygoja tai, kad kiekviena valdžios institucija turi aiškiai paskirtas funkcijas ir privalo atlikti tik tas funkcijas, kurios yra priskirtos jų kompetencijai. Kitaip tariant – kiekvienas dirba savo, o ne kito darbą. Taigi, Valstybinę švietimo strategiją rengia ir teikia Seimui svarstyti Vyriausybė kartu su Mokslo ir švietimo ministerija, o svarsto ir tvirtina Seimas. Paprasta ir aišku.
Todėl šiuo atveju, reiktų atkreipti dėmesį į tai, jog už savalaikį Valstybinės švietimo strategijos 2013–2022 metams parengimą ir pateikimą svarstyti Seimui buvo atsakinga išskirtinai Vyriausybė. Kol Vyriausybė strateginio dokumento nepateikė, Seimas paprasčiausiai jo nesvarstė ir netvirtino, nes tiesiog nebuvo nei ko svarstyti, nei tvirtinti. Kodėl Vyriausybė leido sau vėluoti ir laiku nepateikė Valstybinės švietimo strategijos svarstymui, bent jau 2012 metų Seimo rudens ar net pavasario sesijai, jau kitas, ir deja, retorinis klausimas, nes darbą prieš 100 dienų jau pradėjo nauja Vyriausybė. Ką ji dabar gali padaryti?
Švietimo įstatymas numato, kad Valstybinė švietimo strategija yra rengiama dešimčiai metų, tačiau gali būti koreguojama ne rečiau kaip kas ketverius metus. Šių metų gruodžio mėnesį ir sueina tie ketveri metai nuo Valstybinės švietimo strategijos 2013–2022 metams patvirtinimo.
Naujoji Vyriausybė turi puikią progą pasinaudoti įstatymo numatyta galimybe ir į strateginius švietimo planavimo stebėsenos rodiklius įtraukti ne tik atsitiktinių patyčių, bet ir nuolatinių patyčių mokyklose stebėseną, o taip pat pradėti nuosekliai rinkti ir teikti informaciją apie šių rodiklių kasmetinius pokyčius valstybiniu lygmeniu.
Agnė Margevičiūtė yra teisininkė, MRU Viešojo saugumo fakulteto lektorė.
