Įsibėgėja teminės diskusijos apie Lietuvos ateitį iki 2050-ųjų, per kurias išsakytos įvairių sričių ekspertų, praktikų įžvalgos nuguls į rengiamą Valstybės pažangos strategiją „Lietuva 2050“. Džiaugiuosi prisidėjusi prie prie vienos svarbiausių diskusijos apie švietimą, mokslą ir technologijas – kaip galėtume ir turėtume kurti ateičiai pasirengusią kūrėjų visuomenę.
Man Lietuvos ateities vizija yra kūrybos, intelekto ir inovacijų lyderystės vizija. Tai ne šiaip gražūs žodžiai, bet būtinybė mums išlikti ir klestėti. Šiai vizijai aš noriu pasiūlyti tris dalykus – tai startuolio mentalitetas, rinkas transformuojanti inovacijų politika, o su ja – toks ateičiai svarbus resursas kaip prasmė.
Kodėl mums taip svarbu pažangios technologijos? Keliskart esu kalbėjusi, kad išsiveržti iš status quo įmanoma ne kopijuojant tuos, kam jau pavyko (ang. catching up), bet įgyvendinant „augimo šuoliais“ (ang. leapfrogging, piggyfrogging) politiką. Naujausios kartos technologijų „bangos“ leidžia peršokti kelis raidos etapus, užimant ar „išsiskaptuojant“ dar laisvas nišas, kuriose Lietuva galėtų tapti lydere pasaulyje. Bet visą laiką reikia galvoti – kas bus svarbu ateityje?
Iš tiesų tai, kas vyko iki dabartinės pasaulinės krizės, mums nebuvo labai palanku. Mokslo ir inovacijų pasaulis pasižymi koncentracija – augimo centrai sutraukia talentus ir kapitalą. Dabar esame atsidūrę kaitos sukeltame galimybių „lange“. Kaip sakė legendinis „F1“ lenktynininkas Ayrtonas Senna – aplenkti 15 konkurentų įmanoma kai lyja. Neatsitiktinai ir Lietuvos eksporto rodikliai gerėjo sugeriant iš Azijos grįžtančių vertės grandinių sukurtas galimybes. Neapibrėžtumo arba VUCA (angl. Volatility, uncertainty, complexity, ambiguity) pasaulis pilnas galimybių turintiems startuolio mąstymą. Silicio slėnyje sėkmingiausių startuolių įkūrėjai – sulaukę keturiasdešimties ir vyresni. Galbūt Lietuvai kaip tik ateina geras amžius?
Kuo pasižymi startuolio mąstymas? Pirma, reikalingas tam tikras įžūlumas ir didelis (pasi)tikėjimas savimi. Tai svarbu norint pritraukti resursus – kapitalą, žmones, idėjas. Kapitalas gali būti tiek išorinių investuotojų, tiek vidinis. Lietuva per ateities technologijų fondus galėtų stipriai padidinti investicijas į inovacijas ir jas koncentruoti į strategines ekosistemas, kad ir bioekonomiką.
Lietuva yra maža šalis ir būtų puiki „smėlio dėžė“ inovacijų bandymams. Galėtume tapti ankstyvųjų įsisavintojų šalimi.
Bet daug svarbiau yra greitis, lankstumas, tolerancija rizikai ir eksperimentavimo kultūra. Esmė – kaip greitai gebame užimti naujai atsiveriančius rinkos segmentus ten, kur jau turime kompetencijų „salas“. Tai nesuderinama su biurokratija. „Užprocedūrinta“ agentūra nesukurs laisvo verslo. „Užprocedūrintas“ mokytojas – laisvos asmenybės. „Užprocedūrintas“ mokslas, išmokytas atsiskaityti už kiekybę, bet ne kokybę, nesukurs naujų išradimų, nes jie nepasidaro per savaitgalį. Norint resursus atlaisvinti kūrybai, reikia šalinti biurokratiją, o tai jau atskiros diskusijos klausimas – nuo skaitmeninės valstybės iki viešųjų antreprenerių.
Lietuva yra maža šalis ir būtų puiki „smėlio dėžė“ inovacijų bandymams. Galėtume tapti ankstyvųjų įsisavintojų šalimi. Tam reikia sumanaus ir strategiško reguliavimo ateities technologijų rinkų kūrimui ir testavimui. O vėliau jas būtų galima parduoti (angl. scale) pasaulyje. Ar tai būtų digital ID, ar sveikatos technologijos, ar socialinė inovacija – tai, ko reikės ateityje.
Valstybė galėtų tapti savotišku rizikos kapitalistu su savais inovacijų fondais. „Portfelio“ mąstymas reiškia pripažinti, kad tam tikra nesėkmė yra neišvengiama. Šalys startuolės su didžiule tolerancija rizikai, eksperimentavimui ir naujovei yra Izraelis ir JAV. JAV turi daugiausiai patentų skaičių gyventojui, o Izraelis – didžiausią startuolių skaičių.
Bet kaip mums pasiekti protų koncentraciją, kad visuomenę sudarytų tas išsilavinęs avangardas, apie kurį ateities visuomenės diskusijoje kalbėjo VDU Demografinių tyrimų centro vadovas prof. dr. Domantas Jasilionis?
Verta pafantazuoti – o kokia gi bus toji ateities visuomenė, 2050-ųjų karta? Savaitgalį viena moteris pasakojo, kaip jos vaikas pro langą bandė pirštais zoom‘inti paukščiuką. Kitas bandė mostu atidaryti balkoną lyg swipe‘intų telefono ar planšetės ekraną.
Mes svarstome apie talentus, kvalifikuotą darbo jėgą. Gal jie visai nenorės dirbti? Tad ką mes galime jiems pasiūlyti?
Futuristinės ataskaitos bando nuspėti, kokia bus naujoji – alfa ir beta – karta. Tai bus skaitmeniniai piliečiai – digital natives: globalūs, mobilūs, bendraujantys vaizdais, vertinantys asmeninę gerovę aukščiau visko ir …. nelojalūs. Nei organizacijai, nei valstybei.
Mes svarstome apie talentus, kvalifikuotą darbo jėgą. Gal jie visai nenorės dirbti? Tad ką mes galime jiems pasiūlyti?
Pasirodo, kad svarbus ateities resursas, kurį galėtume pasiūlyti, yra... prasmė. Ateityje žmonėms jos trūks, jiems bus nuobodu. Galimybė prisidėti sprendžiant įdomius iššūkius – galbūt tai sudomintų?
Čia verta pakalbėti apie inovacijų politikos raidą. Šiuo metu mūsų akyse vyksta tam tikras lūžis. 1990-aisiais inovacijų politika atsirado kaip idėja spręsti rinkos ydas (market failure) – atsirado grantai įmonėms. 2000-aisiais pasiūlyta inovacijų sistemų teorija sako, kad inovacijoms svarbu sinergijos ir tinklai. Šiuo metu mes matome naujos politikos gimimą, kuri net neturi pavadinimo. Ją galima vadinti misijų politika arba rinkas kuriančia, transformuojančia. Šiam požiūrui garsiausiai atstovauja Mariana Mazzucato, o geriausiai žinomas pavyzdys – Europos Sąjungos „Žaliasis kursas“.
Tiesa tokia, kad ateityje po 30-ies metų nėra labai daug pozityvo. Mūsų planeta griūva, turime rimtų globalių iššūkių – klimato kaita, šimtai milijonų migrantų, ligos, maisto krizė, senstanti visuomenė, blogas perskirstymas ir kiti. Jau tampa akivaizdu, kad greitai mums reikės socialinių inovacijų – socialinės sistemos, tokios kaip darbo išmokomis paremta socialinė politika, žlugs ir reikės sukurti naujas.
Valdžia turi įrankius – reguliavimą, švietimą – ir labai daug kapitalo. Strategiška politika gali kreipti technologijas poveikiui ir globalių iššūkių sprendimams. Išgydyti ligas, didinti gyvenimo kokybę ir sveikatingumą, išsaugoti ir atkurti planetą. Tik sutelkę savo išteklius, galime išspręsti globaliuosius iššūkius. Esu tikra, kad ten, kur matome būsimas problemas, ateityje bus didelės rinkos ir daug galimybių. Pažiūrėkime, kas nutiko su vakcinų rinka, kai prispaudė pandemija. Iš šios perspektyvos viešasis sektorius yra mūsų neišnaudotas potencialas. Valstybė turi eiti žingsniu priekyje ir per pirkimus bei reguliavimą atverti rinkas ateities technologijoms, švietimo, transporto, sveikatos, socialinėms inovacijoms. Tam, ko reikės ateities žmonėms. Juk vien tik atvėrus valstybės duomenis ekonomika galėtų paaugti milijardu eurų.
Bet… Didžiulė rizika yra ribotas mūsų visuomenės atvirumas naujovėms. Pavyzdžiui, kiek būtų galima gauti naudingos informacijos ligų diagnostikai ir prevencijai, gyvybių išgelbėjimui vien atvėrus sveikatos duomenis. Bet ar mūsų visuomenė sutiks tai padaryti?
Labai svarbu „nulaužti“ post-sovietinio lietuvio kodą – „išmoktą bejėgystę“, zyzimą. Turime tapti naujovėms atvira, smalsia visuomene, kuri pastebi galimybes ir geba jas įveiklinti. Tad labai svarbu, kad eksperimentavimas ir nuolatinis iššūkių sprendimas vyktų jau mokyklose, jau nekalbant apie universitetus.
Pagal verslo analogiją įmonės skirstomos į keturis tipus. „Cheap“ – tie, kas daro daug ir pigiai. „Grey hair“ – patyrę „senukai“ (pavyzdžiui, auditoriai), kurie daug kartų tai jau darė, dirba ir mokosi pagal standartizuotą metodiką. „Bodyshop“ – patys nemoka, bet gali atvežti tuos, kas padarys. Ir „Brains“ – labai protingi žmonės, kurie uždirba daugiausiai. Kodėl? Nes geba spręsti nestandartinius uždavinius, kurie skauda labiausiai. Todėl ir mokosi ne pagal standartizuotas metodikas, o spręsdami problemas.
Būkime „brains“! Integruokime įdomių problemų sprendimą visur švietime – nuo vaikų darželio iki trečiojo amžiaus universiteto. Taip suteiksime ne tik ateities įgūdžius, bet ir motyvacijos bei prasmės. Galiausiai, svarbu technologijų etika, juk technologijos – tai dviašmenis kardas. Ateina ne tik sąmoningosios technologijos, bet ir sintetinė biologija, sintetinės gyvybės formos.
Tikrai atsiras tokių, kuriems kils „gerų“ minčių, galbūt – net šiek tiek „pataisyti“ žmogų, kad būtų laimingesnis. Dirbtinio intelekto pasaulyje žmogus yra skaičius. Iškils daugybė etinių dilemų, nuo tokių, ar leisti robotams žudyti, iki tokių – kiek žmogaus yra „žmogus“? Šios etinės dilemos turėtų būti svarstomos jau mokyklos suole, nes ateis karta, kuriai reikės daryti civilizacijai svarbius pasirinkimus.
Mano siūlymas Lietuvai – tapti prasmingų problemų sprendėjų šalimi. Inovacijų politiką galėtume kreipti į naujų rinkų atvėrimą ir misijas, o švietimą – į eksperimentavimą. Viešasis sektorius turėtų būti lankstus ir skaitmeninis, mokslininkas ir mokytojas – laisvas kurti.
Ir dar idėja Lietuvai – kad 2050-aisiais dauguma Lietuvos gyventojų, pradedant dabartinių vilkikų vairuotojais, kurių darbai išnyks vieni pirmiausių – taptų sutelktinių inovacijų fondų ir startuolių akcininkais.