Iki pandemijos visi žinojo, kad jaunesnio amžiaus darbuotojai yra tobulai įvaldę išmaniąsias komunikacijos technologijas ir jomis naudojasi taip pat puikiai, kaip kad vyresnieji šaukštu prie stalo. Taigi, užklupus Covid‘ui, darbo perkėlimas į namus kėlė darbdavių susirūpinimą tik dėl tų, kurie anksčiau nebuvo dirbę nuotoliniu, o ir vyresniųjų: ar gebės jie išlaikyti produktyvumą?
Vis dėlto bėgant laikui pasirodė, kad nerimauti teks ne darbdaviams, o darbuotojams. Ir toli gražu ne vyriausiesiems...
Vos prasidėjus pandemijai, pasaulio mokslininkai pasiraitę rankoves kibo į tyrimus kiekvienas savo srityje. Vien nuotolinio darbo temomis 2020 m. publikuota virš 2700 straipsnių! Kaupiantis moksliniams įrodymams ėmė aiškėti, kad kai kurias ankstesnes žinias faktiškai teks nunulinti.
Į areną ypač galingai įžengė darbuotojų gyvenimo kokybės ir darbo efektyvumo klausimai. Deja, mokslininkai vienareikšmių atsakymų į juos kol kas nerado. Tiksliau, rado, bet skirtingus skirtingose šalyse.
Labiausiai pasaulio tyrėjai nesutaria dėl amžiaus ir lyties įtakos. Pavyzdžiui, Kanados mokslininkai pažymi, kad dirbant iš namų moterims sudėtingiau įveikti užduotis ir, beje, išlaikyti darbo vietą, nors kitas didelės imties tyrimas atskleidžia, kad sunkiausia nuotolinio darbo sąlygas priimti jauniems vyrams, o ne moterims. Savo ruožtu, JAV vis dėlto vyrai lieka labiau linkę važinėti į darbą, kai tuo tarpu moterys noriau naudojasi galimybe dirbti iš namų. Ir nors daugumos šalių mokslininkai teigia, kad jaunesni darbuotojai dažniau nei vyresni žmonės pirmenybę teikia nuotoliniam darbui, Prancūzijoje atliktos apklausos rodo, kad požiūrio į darbą namuose skirtumai labiausiai priklauso nuo to, ar darbuotojai turi vaikų. Tyrėjai iš Italijos kolegoms pritaria turėdami omenyje darbo ir namų pareigų derinimą, ypač šeimose su vaikais, tačiau jie visgi pabrėžia būtent moterų blogėjančią gyvenimo kokybę Covid-19 pandemijos laikotarpiu.
Tokiu būdu iš esmės dauguma Europos ir Šiaurės Amerikos tyrėjų auginančias vaikus „Tūkstantmečio“ kartos atstoves mato nepatenkintųjų nuotoliniu darbu būryje kartu su artėjančios pensijos nuotaikomis gyvenančiais ir technologijų besibaidančiais „Kūdikių bumo“ kartos darbuotojais.
Atrodytų, aiškus atsakymas darbdaviams, karantino gniaužtuose svarstantiems, ką išleisti į prastovas, ką atleisti, o ką branginti, ar ne? Dvejonių šešėlis galbūt praslinktų nebent svarstant jis ar ji klausimą, mat, žmonių išteklių valdymo specialistai neišskirdami lyties akcentuoja geresnį jaunesnių asmenų prisitaikymą technologijomis alsuojančioje aplinkoje.
Iki pandemijos visi žinojo, kad jaunesnio amžiaus darbuotojai yra tobulai įvaldę išmaniąsias komunikacijos technologijas ir jomis naudojasi taip pat puikiai, kaip kad vyresnieji šaukštu prie stalo.
O galbūt viskas yra ne taip?
Serbijos mokslininkai tyrinėdami nuotolinio darbo efektyvumą darbuotojams persikėlus dirbti į namus nustatė, kad nors jaunesni žmonės iš tiesų gerai jaučiasi prie išmaniųjų įrenginių, jiems yra sunkiau savarankiškai atlikti užduotis nuotoliniu būdu, nei dirbant biure. Kitaip tariant, gebėjimas bendrauti pasitelkiant technologijas savaime nesukuria produktyvumo!
Pasaulis pasauliu, bet argi neįdomu, kaip šiame paveiksle atrodo Lietuva – šalis, kurioje iki pasaulinės pandemijos kada nors dirbusiųjų nuotoliniu būdu procentinė dalis buvo bene mažiausia visoje Europoje?
Įsibėgėjus karantinui dėl Covid-19, Lietuvoje MRU tyrėjų atliktas tyrimas, vadovaujamas profesorės Agotos Giedrės Raišienės, parodė, kad darbuotojų požiūris į nuotolinį darbą ir mūsų šalyje yra susijęs su amžiumi: jaunesnių kartų darbuotojai labiau vertina galimybę dirbti nuotoliniu būdu nei vyresnieji jų kolegos. Beje, ši tendencija ryški ne tik itin skirtingose amžiaus grupėse, pvz., lyginant „Kūdikių bumo“ (1943-1963) ir „Tūkstantmečio“ (1983-2003) kohortų atstovus. Statistinė tyrimo duomenų analizė parodė reikšmingus požiūrio skirtumus ir tarp amžiumi artimų kartų – „X kartos“ (1964-1976) bei vadinamųjų „Xenialų“ (1977-1982).
Taip pat tyrimu nustatyta, kad Lietuvoje visose amžiaus grupėse moterys darbu iš namų yra labiau patenkintos nei vyrai, nepaisant to, ar iki pandemijos jiems ir joms teko dirbti nuotoliniu būdu, ar ne. Įdomu, kad nepriklausomai nuo amžiaus moterys linkusios daugiau dėmesio skirti asmeninei atsakomybei už rezultatus ir nuotolinio darbo įgūdžiams nei vyrai. Be to, moterys ypač vertino nuotolinio darbo teikiamą privalumą derinti darbo reikalus ir asmeninius poreikius – būtent moterys džiaugėsi galimybe sveikiau maitintis ir daugiau mankštintis dirbant iš namų.
Paaiškėjo ir daugiau įdomybių. Tyrimas atskleidė, kad nepriklausomai nuo amžiaus, darbuotojams būdinga suvokti savo asmeninį indėlį kaip išskirtinį ir pabrėžti išorinius veiksnius, apsunkinančius darbą bei varžančius karjerą. Iš esmės tai nėra netikėta. Socialinės psichologijos terminais reiškinys vadinamas atribucija teigia, jog už savo sėkmes mes esame linkę nuopelnus prisiimti patys, o dėl nesėkmių ir problemų kaltinti kitus. Vis dėlto mūsų tyrimo atveju nustebino tai, kad vyresni ir jaunesni darbuotojai problemas ir „kaltuosius“ mato labai skirtingai, tačiau tuo pat metu ir dėsningai.
Žvelgiant į tokius tyrimo rezultatus nori nenori kyla hipotetinė prielaida apie lyčių karjeros ir atlyginimo už darbą atotrūkio priežastis.
„Kūdikių bumo“ karta pabrėžė laiko atžvilgiu neproporcingai padidėjusį krūvį persikėlus dirbti iš namų. Jų nuomone, pandemijos metu išryškėjo daugelio vadovų negebėjimas įvertinti darbuotojams skiriamų užduočių apimties ir trukmės. „X“ karta taip pat tvirtino, kad jų darbo krūvis pandemijos metu reikšmingai padidėjo ir dėl to darbas kaip reikiant įsiterpė į asmeninį laiką. Pastarieji, šiuo metu vidutinio amžiaus darbuotojai, išsakė priekaištų dėl darbo organizavimo: dirbant iš namų „X“ kartai itin trūko darbui reikalingos informacijos iš kolegų ir vadovų, ir apskritai stigo bendravimo. O štai mūsų tyrime dalyvavusieji „Tūkstantmečio“ kartos atstovai sutartinai pirštu bedė į bendradarbius ir teigė, kad kolegos nedirba pakankamai, kad lygiosiomis su jais pačiais prisidėtų prie bendro darbo rezultatų.
Kitaip tariant, tyrimas sako, kad požiūris į vadovus ir bendradarbius skiriasi priklausomai nuo amžiaus. Vyresni darbuotojai teikia didesnę reikšmę vadovo vaidmeniui ir save organizacijoje suvokia per prizmę „vadovas ir aš“, tuo tarpu darbuotojų amžiui jaunėjant santykis keičiasi link „aš ir kiti“. Na, ar vis dar visiškai aišku, ką atleisti, o ką branginti?
Išnagrinėjus tyrimo rezultatus lyčių aspektu mes nustatėme, kad visose kartose, išskyrus „Tūkstantmečio“, vyrų ir moterų požiūris į nuotolinio darbo privalumus ir iššūkius skiriasi tik pavieniais niuansais. Tačiau „Tūkstantmečio“ kohortoje aptikome reikšmingų skirtumų.
Tyrimo duomenimis, „Tūkstantmečio“ kartos vyrai mato daugiau neigiamų nuotolinio darbo aspektų nei moterys. Dirbantiems namuose „Tūkstantmečio“ vyrams trūksta įkvepiančios komandos dvasios, grįžtamojo ryšio ir vadovų pripažinimo. Jie nerimauja, ar organizacijos vadovybė pastebės ir tinkamai įvertins jų pastangas, išskirtinius pasiekimus ir puikias kompetencijas. Be to, darbo metu „Tūkstantmečio“ vyrai jaučiasi labiau trukdomi namiškių ir apkrauti namų ūkio reikalais nei „Tūkstantmečio“ moterys. Būtent vyrai teigia namuose patiriantys daugiau iššūkių siekiant užtikrinti produktyvią saviorganizaciją ir dienos rutiną, vyrams sunkiau nei moterims rasti savimotyvacijos šaltinių. Galiausiai „Tūkstantmečio“ vyrai dažniau nei moterys skundžiasi darbo perkrovomis, pabrėždami sunkumus dėl reikalavimo bendrauti virtualioje aplinkoje su komanda ir tuo pačiu metu sutelkti dėmesį į darbo užduotis.
Paradoksalu, tačiau „Tūkstantmečio“ kartos vyrai, regis, nepaiso gebėjimų ir įgūdžių svarbos nuotoliniam darbui.
„Tūkstantmečio“ kartos moterys, bet ne vyrai, pabrėžė įsitraukimo į darbą, laiko planavimo įgūdžių ir gebėjimo savarankiškai spręsti darbo problemas svarbą. Moterys taip pat pabrėžė asmeninę lyderystę ir įsipareigojimą darbui kaip svarbius nuotolinio darbo sėkmės veiksnius. Apskritai „Tūkstantmečio“ moterys reikšmingai dažniau nei vyrai buvo linkusios pasirinkti nuotolinį darbą, o ne darbą biure, dėl galimybės užduotis atlikti efektyviau.
Žvelgiant į tokius tyrimo rezultatus nori nenori kyla hipotetinė prielaida apie lyčių karjeros ir atlyginimo už darbą atotrūkio priežastis, kurios mažokai analizuojamos, bet podažniai dangstomos „motinystės atostogomis“, „tikruoju moteriškumu“.
Kaip matėme iš „Tūkstantmečio“ kartos vyrų atsakymų, dirbdami namuose jie labiausiai nuogąstauja, kad darbovietės vadovybė deramai neįvertins jų asmeninio indėlio ir potencialo. Realiai tokiam nerimui nėra jokio pagrindo, jei individualūs darbuotojo pasiekimai organizacijoje vertinami pasitelkiant objektyviai išmatuojamus rodiklius. Logiškai mąstant, vyrų nerimas dėl dalykų, kurių tame pačiame tyrime dalyvavusios moterys nelaiko problema, gali reikšti, kad dirbdami biure vyrai pasipelno iš elgesio strategijų, leidžiančių jiems parodyti savo indėlį ir pasiekimus kaip reikšmingesnius nei jie yra iš tikrųjų. Ši premisa, žinoma, reikalauja mokslinio patvirtinimo (arba atmetimo), tačiau kita vertus, įžvalga turėtų paskatinti vadovus daugiau dėmesio skirti darbo rezultatų matavimui, racionalesniam žmonių išteklių valdymui ir pagrįstam atlygiui už darbą tiek organizuojant įmonės ar įstaigos veiklą nuotoliniu, tiek tiesioginiu būdu.
Kaip ten bebūtų, viena akivaizdu: net jei jokiu gyvu nesinorėtų sutikti su tuo, kad vyrai karjerą per šlipsą ir savigyrą daro net sėkmingiau, nei moterys per sijoną, teks priimti faktą, kad Covid-19 padiktuotoje New normal realybėje kai kuriems gali tekti mokytis dirbti iš namų taip, kad jų darbo rezultatai už save kalbėtų patys.
Dr. Agota Giedrė Raišienė yra Mykolo Romerio universiteto profesorė
