Kai tokios miglos į ausis pripūsta į valias, galima pareguliuoti pelną. Schema iš keturių punktų. Pirma – sunaikinami vietos biokuro gamintojai, medienos skiedrą gaminantys iš miško atliekų. Antra – paraleliai įvedami miško naudojimo ribojimai plečiant esamų ar menamų buveinių teritorijas. Trečia – milžinišku tempu didinami šilumos vartojimo pajėgumai „įjungus“ milžiniškas atliekų deginimo gamyklas. Ketvirtas finalinis taškas arba nokdauno kirtis – plačiai atveriamos sienos kaimyninės šalies kenkėjų pažeistai medienai, kuri mus pasieks per naujai tiesiamus geležinkelio ruožus ar terminalus.
Bet kuris ekonomistas reziumuos – padidinus paklausą ir sumažinus pasiūlą – šimtai vagonų atidundės iš kaimyninės Baltarusijos.
2018 metų duomenimis (2019 m. duomenų dar nėra), Baltarusija atsidūrė I-oje vietoje tarp visų Lietuvos prekybos partnerių. Daugiausia buvo importuota ne kas kita, o mediena ir jos gaminiai. Importas 2018 m. išaugo 40 proc. iki 166,1 mln. eurų palyginti su 2017 m.
Bet kuris ekonomistas reziumuos – padidinus paklausą ir sumažinus pasiūlą – šimtai vagonų atidundės iš kaimyninės Baltarusijos.
Žinoma, kad šilumos kainas šilumos tiekimo įmonėms, vadovaudamasi „Šilumos kainų nustatymo metodika“, nustato Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (VKEKK). Kainos perskaičiuojamos kiekvieną mėnesį, įvertinus kuro kainos ir perkamos šilumos kainų pasikeitimą. Viešai deklaruojama, kad biokuro kaina sudaro apie 80 proc. šilumos kainos. Biokuras per pastaruosius metus atpigo trečdaliu – o ar galutiniai šilumos vartotojai pajuto šilumos kainos mažėjimą?
Mano, sostinės gyventojo, centrinio šildymo vartotojo, sąskaitos tikrai nesumažėjo, o namai buvo šildomi taip, lyg už lango pusę metų būtų -30 °C, nors turėjome pačią šilčiausią žiemą per paskutinius 50 metų.
Oficialiai deklaruojama, kad praėjusiais metais Lietuvoje nupirkta 425 tūkst. tonų naftos ekvivalento biokuro, iš kurių 70 proc. iš Baltarusijos. Jei šie skaičiai jums nieko nesako, pabandykite įsivaizduoti 80 000 skiedrovežių, kertančių sieną. Ar taip prisidedame prie kovos su klimato kaita?
Mūsų skaičiavimais, privačiuose miškuose palikta pūti apie 300 tūkst. kubinių metrų medienos atliekų, todėl vien privatūs miškų savininkai neteko apie 5 mln. eurų, o kur dar nuostoliai dėl sumažėjusios kainos?
Šilumininkų abrakadabrą pavertus į kietmetrius, gauname apie 1 mln. 800 tūkst. kub. m. medienos produktų masės. Atidžiau pažvelgus į valstybinių miškininkų duomenis, akivaizdu, kad malkinės medienos per pusmetinius konkursus parduota 150 tūkst. Kietmetrių. Be to, buvo parduota pagal ilgalaikes sutartis, nors jos buvo sudarytos tik su medžio plokščių gamintojais. Kažkiek , aišku, parduota malkinės medienos iš privačių miškų ar pjovimo atliekų iš kelių belikusių šalies lentpjūvių. Visa tai sudėjus, gauname, kad vietos biokuro pasiūla buvo apie 500 tūkst. kietmetrių. O tai reiškia, kad gerai suteptais geležinkelio bėgiais įsivežėme maždaug 2,5 karto daugiau, nei parduota biokurui tinkamos žaliavos. Tad kur dingsta tas biokuras ir kodėl sąskaitos už šildymą mums nemažėja?
Norite daugiau fokusų? Prašau. Aplinkos ministerija deklaruoja, kad iš valstybinių miškų nupirkta apie pusė pagaminto kiekio, vadinasi likęs kiekis paliktas tiesiog trūnyti miške, o tai yra 2,5 mln. eur. Nustatyta, kad kaimyninės šalies produkcija lietuviško biokuro kainas numušė trečdaliu, vadinasi, miškuose supuvusi suma siekia 3 mln. eurų.
Mūsų skaičiavimais, privačiuose miškuose palikta pūti apie 300 tūkst. kubinių metrų medienos atliekų, todėl vien privatūs miškų savininkai neteko apie 5 mln. eurų, o kur dar nuostoliai dėl sumažėjusios kainos?
Įsivaizduokime, kaip, sakykime, bokso ringe turi jaustis lengvojo svorio smulkus šalies biokuro gamintojas susidūręs su baltarusišku buldozeriu palaikomu Lietuvos oligopolistais.
Mūsiškis paėmęs milijoninius kreditus ir nusipirkęs brangią įrangą planavo už parduodamą biokurą gauti bent minimalų pelną, tačiau vietoj to mikliai gauna į dantis nelygiavertėje kovoje. Teisėjams dzin, kad per penkiolika metų lietuvis sukūrė 60 darbo vietų atokiuose šalies kampuose ir leidžia vienu smūgiu pasiųsti mūsiškį į nokdauną.
Mūsų valdininkai mišką yra regėję tik pro automobilio langą, ir net nenori svarstyti, kad rinką nuo juodo dempingo iš Rytų reikia saugoti, o apie medienos ciklo grandinę neturi nė menkiausios nuovokos.
Aidas Pivoriūnas yra Privačių miškų savininkų asociacijos direktorius.
