Nuosekliai keletą metų dirbę, kad Baltijos jūroje pagaliau imtų suktis ir Lietuvai elektrą gaminti jėgainės, investavę apie 200 tūkst. eurų į poveikio aplinkai vertinimą, kurio reikalavo įstatymas, energetikos įmonių atstovai sužinojo, kad be jokių diskusijų su ekspertais antradienio vakarą Seimas skubiai svarstys pataisą, iš esmės pakeisiančią vėjo elektrinių statybos jūroje reglamentavimą.
Nepaisydamas Teisingumo ministerijos pastabos, kad toks žingsnis pažeistų teisėtus verslo lūkesčius, Ministrų kabinetas jau pritarė įstatymo pataisoms, pagal kurias išimtinai tik valstybės institucijos galės atlikti preliminarius tyrimus, kurie yra reikalingi nustatyti, kur vėjo energetikos vystymas jūroje galėtų būti ekonomiškai prasmingas, ir tik valstybės institucijos galės pasirengti elektrinių parkų statyboms. Kodėl valdžiai staiga prisireikė radikaliai pakeisti įstatymą ir dar taip skubiai, svarstymui pasirinkus antradienio vakarą, kai Seimo salė būna tuščia?
Kol kas galiojančioje minėto įstatymo redakcijoje numatyta, kad energetikos sektoriaus atstovai, norintys inicijuoti vėjo elektrinių statybą jūroje, turi atlikti poveikio aplinkai vertinimą. Tuomet valstybė skelbia konkursą dėl leidimo naudoti Lietuvos teritorinę jūrą ar išskirtinę ekonominę zoną elektrinių statybai ir eksploatacijai išdavimo.
Kyla įtarimas, kad tokiu reglamentavimu norima suteikti konkurencinio pranašumo valstybinėms kompanijoms.
Konkurso nugalėtojai įgyja teisę atlikti jūros dugno tyrimus, reikalingus sprendimui dėl elektrinių statybos priimti. Jeigu tyrimų rezultatai yra teigiami vėjo energetikai vystyti, tuomet investuotojas kreipiasi dėl leidimo statyti vėjo elektrinių parką. Taigi energetikos verslo atstovai investuoja lėšas ir laiką į paruošiamąjį procesą ir, gavę pritarimą, konkurencijos sąlygomis imasi šio naujo šaliai sektoriaus plėtros.
Esminis pakeitimas, kurį numato įstatymo pataisos, yra tai, kad tik valstybės institucijos galės atlikti preliminarius tyrimus, reikalingus nustatyti, kur vėjo energetikos vystymas jūroje galėtų būti ekonomiškai prasmingas. Kyla įtarimas, kad tokiu reglamentavimu norima suteikti konkurencinio pranašumo valstybinėms kompanijoms.
Tokia tvarka, kai valstybinės įstaigos atlieka visus reikiamus tyrimus ir nustato jūrinės vėjo energetikos plėtrą, galioja Danijoje, kurios modeliu buvo remiamasi rengiant įstatymo pataisas, tačiau šioje šalyje, skirtingai nei siūloma Lietuvoje, tyrimus gali atlikti tiek valstybės institucijos, tiek privatūs investuotojai.
Be to, Danija deklaruoja aiškią valstybės poziciją nuosekliai vystyti vėjo energetiką daug metų į priekį ir tam tikslui yra numatyta valstybės parama. Tuo tarpu apie Lietuvos nacionalinę energetikos strategiją tik pradedama viešai diskutuoti, todėl tokia skuba „stumiamas“ įstatymo pakeitimas, nulemsiantis vėjo energetikos plėtros sąlygas, atrodo kaip vežimo statymas prieš arklį.
Jeigu Lietuvoje neketinama numatyti valstybės paramos tokiems projektams, o šiuo metu finansavimas nėra numatomas, nes vėjo energetika jūroje bent dvigubai brangesnė nei sausumoje, reikėtų palikti galimybių verslui pačiam ieškoti būdų kofinansuoti tokius projektus, pasinaudojant Europos Sąjungos finansiniais instrumentais, antraip ši perspektyvi sritis liks užšaldyta daugeliui metų.
Verslas mato galimybių įgyvendinti tokius projektus nesinaudojant valstybinėmis subsidijomis, tačiau niekas neklauso ir nediskutuoja, o sprendimai priimami už uždarų durų. Juk sektorių konkuravimas galėtų būti pagrindinis plėtros variklis, todėl vertėtų suteikti galimybę verslui konkuruoti su valstybiniu sektoriumi, o jūroje tinkamos teritorijos tam tikrai pakanka.
2018 metais Lietuvoje bus instaliuota 500 MW sausumos vėjo elektrinių ir tuomet jose bus pagaminama apie 13–14 proc. Lietuvai reikalingos elektros energijos. Vėjo elektrinių jūroje efektyvumo koeficientas yra didesnis nei sausumoje, todėl jūroje instaliavus, pavyzdžiui, 1100 MW galios elektrinių, būtų pagaminama apie 35 proc. Lietuvos elektros energijos metinio poreikio. Jeigu bus įgyvendinti planai vėjo elektrinių sausumoje galią padidinti dar 250–300 MW, 2025 m. bendrai vėjo elektrinėse galima būtų pagaminti apie 55 proc. Lietuvai reikalingos elektros energijos.
Maža to, vertinant aplinkosauginiu aspektu, vėjo energetikos CO2 pėdsakas viso elektrinių statybų ir eksploatacijos ciklo metu, t. y. nuo turbinų gamybos iki demontavimo, yra mažiausias tarp visų energetikos rūšių. Būtų labai apmaudu, jeigu dėl biurokratinių kliūčių Lietuva prarastų laiko ir galimybių geriausiai išnaudoti šalies potencialą šioje švarioje ir modernioje energetikos srityje.
Energetikos ekspertai jau kreipėsi raštu į visas atsakingas institucijas su konkrečiais komentarais ir pasiūlymais, tačiau visos pastabos iki šiol buvo ignoruojamos.
Aistis Radavičius yra Lietuvos vėjo elektrinių asociacijos direktoriaus pavaduotojas
