Apie dramblį
Kartą budistų vienuolis stebėjo, kaip indų mokslinčiai tarpusavyje kivirčijosi, protarpiais net apsikuldami, dėl to, ar pasaulis yra amžinas, ar ne; ar begalinis, ar vis dėlto baigtinis; ar kūnas ir siela yra viena, ar veikiau atskira... Suglumęs vienuolis apie ginčą papasakojo Gautamai Budai, o šis atsikirto palyginimu:
Gyveno sykį toks karalius, kuris vienądien iš apylinkių susikvietė visus, kurie nuo gimimo buvo akli. Jiems susirinkus, karalius atvesdino dramblį ir liepė vieniems liesti gyvūno galvą, kitiems – ausį, tretiems – iltį, ketvirtiems – straublį, o paskutiniams – uodegą. Tada karalius neregiams liepė dramblį apibūdinti. Lietusieji galvą sakė: „Dramblys yra kaip puodynė.“ Lietusieji ausį porino: „Dramblys yra kaip rėtis.“ Lietusieji iltį aiškino: „Dramblys yra kaip noragas.“ Lietusieji straublį teigė: „Dramblys yra kaip plūgo stovas.“ Lietusieji uodegą tvirtino: „Dramblys yra kaip šluota.“ Tarp neregių kilo didelis sąmyšis. Vieni dramblį lygino su vienu, kiti – su kitu daiktu. Vieni tvirtino: „Jis yra toks.“ Kiti prieštaravo: „Ne, jis yra kitoks.“ Neregiai taip įsismarkavo, jog vienas kitą ėmė kumščiuoti, o karalius smagiai juokėsi.
Apie puodynę, rėtį ir noragą
Tarkime, kad tie neregiai esame mes. Tarkime, kad liečiame dramblį, kurio kūną sudaro trys nariai. Tarkime, kad dramblio, būdami neregiai, niekada nematėme. Tarkime, kad iš patirties dramblį prilyginti galime tik puodynei, rėčiui ir noragui. Mūsų tikslas – tapti karaliais, tačiau iki šiol vaikščiojame apgraibomis, skendėdami sutemose.
Puodynė – tai „failas“, rėtis – tai „aplankas“, noragas – tai „darbalaukis“. Ir mūsų dalia už kolegų indų yra kur kas varganesnė, mat jų „puodynę“, „rėtį“ ir „noragą“ dar sieja aiškus reikšminis ryšys – tais žodžiais žymimi padargai, priklausantys tai pačiai liaudies buities sričiai. O štai mes imamės dramblį lyginti su dalykais, kurie tarpusavyje, regis, neturi jokios bendrystės: „failas“ – „aplankas“, „failas“ – „darbalaukis“, „aplankas“ – „darbalaukis“. Kalbiniu požiūriu nežinome, kaip šie žodžiai tarpusavyje sąveikauja. Galvodami apie „rankas“, galvojame apie „pakelti“ arba „sulenkti“, galvodami apie „akis“, galvojame apie „pažvelgti“ arba „atmerkti“. Tačiau lietuviškai galvodami apie „failą“, kalbinio pagrindo galvoti apie „aplanką“ arba „darbalaukį“ neturime. Šie trys žodžiai gimtojoje kalboje, tiksliau, jos paribiuose vartojami kratinio principu, tarpusavyje susijusius reiškinius žymint tarpusavyje nesusijusiais žodžiais.
Bet štai kitu požiūriu mūsų padėtis už mūsų kolegų indų jau daug palankesnė, mat jie buvo akli nuo gimimo, o mes neregystę įsikalbėjome patys. Dramblio nematome, nes nemokame į jį žiūrėti. Galbūt regėjimas grįš, jeigu trumpam persikraustysime ten, kur dramblys gimė, augo ir kur jam buvo išrinktas „dramblio“ vardas?
Apie trejybę
Septintajame XX amžiaus dešimtmetyje supratus, kad kompiuterius netrukus bus galima pritaikyti tiek kasdieniame darbe, tiek buityje, kilo klausimas, kaip apie juos šnekėti, kad suprastų ne tik skaičiavimo centro darbuotojas, bet ir eilinis naudotojas. Galimybių būta trijų: 1) vartoti specializuotą skaičiavimo technologijos terminiją; 2) kurti naują terminiją; 3) pritaikyti Vakaruose jau prigijusią ir plačiai vartojamą terminiją, įprastinę jos reikšmę papildant perkeltine. Dėl lengvai nuspėjamų priežasčių paprasčiausia ir grakščiausia pasirodė trečioji galimybė.
Pasirinkta tuometinei žinių visuomenei būdingiausia kalbinė aplinka – kanceliarija, arba raštinė, kurioje duomenys renkami, rūšiuojami ir saugomi trimis pagrindiniais būdais: turinio požiūriu jungiami į daiktus, anglų kalba vadinamus files, šie rūšiavimo požiūriu laikomi daiktuose, anglų kalba vadinamuose folders, o tie vietos požiūriu laikomi padėti ant daikto, anglų kalba vadinamo desktop.
Desktop–folder–file ir yra tas trinaris dramblys, kurį anglų kalboje – kompiuterinės terminijos Indijoje – regime ir kurio savo gimtojoje kalboje, deja, neįžiūrime.
Apie karalių
Kas gi tas karalius, kuriam mokslai ne kliudytų, o padėtų išvysti dramblį ten, kur kitiems – tik puodynės, rėčiai ir noragai? Kalba – mišrus ir sudėtingas reiškinys, kuriame susipina garsas, ženklas, atmintis, paprotys, kultūra, dorovė, estetika, apskritai didžioji dalis žmogaus gyvenimo. Tad regalinių varžovų – skirtingus mokslus atstovaujančių aiškintojų – rasis devynios galybės.
Gerbiu mokslininkus, gerbiu išminčius, gerbiu visus, siekiančius drausmingo tikrovės pažinimo, bet kartu esu suvaržytas laiko ir vietos, todėl nuo išplėstinio argumentavimo, kodėl karaliumi skelbsiu vienos, o ne kitos srities žinovą, čia susilaikysiu. Šiaip ar taip, pagrindinis kriterijus – gebėjimas matyti visumą, tai yra dramblį.
Karalius nėra kalbininkas, nėra terminologas, nėra etimologas, nėra semiotikas ar semantikas, nėra skaičiavimo technologas ar kompiuterininkas. Kas gi tuomet?
Karalius yra vertėjas.
Apie Adomą ir Ievą
Adomą Dievas kūrė iš nieko. Panašiai galima kurti ir žodžius, kai susiduriama su nauju, pirmąkart išrastu dalyku. Tokios kilmės ir darybos žodžiai vadinami naujadarais. O čia vadinkime juos adomvardžiais. O štai Ievą Dievas kūrė jau kitaip: ne iš nieko, o iš paties Adomo – to, kas po ranka. Kai susiduriama su naujybe, kuri dar neturi pavadinimo, žodžių galima prasimanyti ir taip. Čia tokios kilmės žodžius vadinkime ievavardžiais.
Kaip minėjome, dramblį, kurio kūną sudaro trys nariai desktop–folder–file, anglų kalba prisiviliojo iš kitos pažintinės srities – raštinės. Čia tie žodžiai ir jais žymimi daiktai buvo naudojami dešimtmečius (gal net šimtmečius) prieš kompiuterių išradimą. Ir kaip tik dėl šios priežasties iškart prigijo kompiuterinėje terpėje ir tapo tokie savi, jiems suteikus perkeltinę reikšmę.
Kaip paprasta, lengva ir grakštu! Ir kaip velniškai pikta ir pavydu, žiūrint į tą trigrašį „failas“ – „aplankas“ – „darbalaukis“, kurį mums – itin gražios, lanksčios ir turtingos gimtosios kalbos vartotojams – iki šiol bruka kai kurie mokslinčiai!
Apie trejybę
Ką patartų karališkasis vertėjas?
Pirma, angliškų žodžių desktop–folder–file atitikmenys lietuvių kalba ne kurtini kaip adomvardžiai, o verstini kaip ievavardžiai. Kurti jų nederėtų ne tik todėl, kad reikiamu mastu Lietuvoje nekūrėme ir pačios kompiuterinės technologijos tada, kai buvo sprendžiamas klausimas, kaip ją vaizduosis esamos ir būsimos eilinių naudotojų kartos visame pasaulyje. Naujadarai nekurtini dar ir todėl, kad eiliniam naudotojui skirta terminija yra grįsta ne kompiuterine, o daug senesne ir įprastesne kanceliarine kalba. Netgi pas mus ji yra tokia sena ir tokia įprasta, jog drąsiai galime vadintis jos kūrėjais ir puoselėtojais. Šiosios kurti tikrai nereikia, nes ją jau turime, apie ja pasakomus daiktus mokame šnekėti ir tą darėme gerokai iki kompiuterių išradimo.
Antra, trejybė desktop–folder–file žymi ne atskirus, tarpusavyje atsijusius daiktus, o rišlią tikrovę – raštinės aplinką. Vadinasi, angliški žodžiai verstini ne pavieniui, o drauge kaip suaustas semantinis visetas, žymintis darnų sudėtinį reiškinį. Žodis file verstinas, atsižvelgiant į žodžių folder ir desktop vertimą; folder – atsižvelgiant į file ir desktop; desktop – atsižvelgiant į file ir folder. Tarkim, jeigu anglišką žodį tree nuspręstume versti „medis“, tai kitus daiktinius jo atitikmenis būtinai verstume „vainikas“, „šakos“, „lapai“ „kamienas“, „šaknys“ ir taip toliau, nesavivaliaudami ir neišdykaudami. Žodį branch juk galėtume versti ir „filialas“, ir „skyrius“, tačiau išmanydami turimą – šiuo atveju medžio – kontekstą ir, žinoma, būdami protingi, taip nesielgtume.
Trečia, trinaris, iš desktop–folder–file susidedantis dramblys anglų kalba yra office workspace, o lietuviškai – darbo vieta biure arba raštinėje. Nesvarbu, namuose, ar darbovietėje naudotojas įžengia į office, sėdasi prie desktop, apžvelgia, kokie files ir folders ant pastarojo tvarkingai ar ne visai sudėti. Pamatęs file, kurio ieško, ima jį, varto, taiso ir saugo iki sekančio karto, padėdamas ant desktop arba įkišdamas į kurį nors folder. Jeigu nemato, ima vieną po kito vartyti folders, kol randa dominantį file, o tada išsitraukia jį iš folder, atsiverčia ir pagal poreikį tvarko jame saugomus duomenis. Ar kur nors yra minimas kompiuteris? Ne! Ar Lietuvoje iki kompiuterių neturėjome biurų ir raštinių? Jergau, aišku, kad turėjome! Ar mokėjome apie tai šnekėti? Na žinai, dar vienas toks klausimas, ir gausi sprigtą!
O dabar iš ankstesnės pastraipos pašalinkime nežinomuosius: lietuviškai kalbantis ir rašantis žmogus įžengia į biurą arba raštinę, sėdasi prie rašomojo (stalo), apžvelgia, kokios bylos (paprasti arba sudėtiniai tekstinių, vaizdinių ir garsinių duomenų rinkiniai) ir aplankai (viršeliai arba segtuvai byloms telkti vienoje vietoje) ant pastarojo tvarkingai ar ne visai sudėti. Pamatęs bylą, kurios ieško, ima ją, varto, taiso ir saugo iki sekančio karto, padėdamas ant rašomojo arba įkišdami į kurį nors aplanką. Jeigu nemato, ima vieną po kito vartyti aplankus, kol randa dominančią bylą, o tada išsitraukia ją iš aplanko, atsiverčia ir pagal poreikį tvarko joje saugomus duomenis.
Vadinasi, nuo įprasto rašomojo persėsdamas prie kompiuterinio, eilinis naudotojas kalbiniu požiūriu nepatiria jokio nepatogumo. Iš vienos raštingumo aplinkos (medinio rašomojo stalo, kartoninių aplankų ir popierinių bylų) pereidamas į kitą (skaitmeninio, arba kompiuterinio rašomojo stalo, aplankų ir bylų), eilinis naudotojas privalės išmokti daugybę naujų įgūdžių, tačiau iš naujo mokytis pagrindinio žodyno nereikės, nes šis lieka tas pats, nors ir papildytas naujomis perkeltinėmis reikšmėmis. Pabrėžtinai kartoju „eilinis naudotojas“, mat šita kalba yra skirta būtent jam, o ne kompiuterinės ar programinės įrangos inžinieriui!
Štai ir viskas – sėdime prie kompiuterio ir kuo sklandžiausiai šnekame lietuviškai. Anglų kalba desktop–folder–file, o lietuviškai rašomasis–aplankas–byla. (Pastaba: rašomasis šiuo atveju yra daiktavardis kaip valgomasis, miegamasis...)
Apie reginį
Žodžių reikšmes galima apibrėžti ne tik kitais žodžiais, bet ir vaizdais. Tokie apibrėžimai yra vadinami parodomaisiais. Į klausimą, ką reiškia žodis „batas“, galima atsakyti, apibrėžiant jį kitais žodžiais, pavyzdžiui, sakant: „toks apavas, dažniausiai odinis ir su aulais.“ Bet galima ir pirštu parodyti į tikrą batą arba jo piešinį ir pasakyti: „štai toks daiktas.“ Ką laimime tokiais parodomaisiais apibrėžimais? Jie ypač praverčia, kai ginčijamasi dėl pačių žodžių, nes leidžia išsivaduoti iš užburto kalbos rato, apie žodžius prabylant ne žodžiais, o vaizdais.
Žiniatinklio naršyklės paieškos laukelyje iš eilės įveskime du angliškus žodžius, platesnės reikšmės furniture (baldai) ir siauresnės desktop (rašomasis). Tada ieškyklėje pasirinkime ne tekstinius, o paveikslinius atsakymus (images), ir spauskime mygtuką „ieškoti“. Naršyklės lange išvysime daugybę nuotraukų arba piešinių, kuriuose vaizduojami biurui skirti baldiniai rašomieji. Dabar atlikime pakaitinį veiksmą: paieškos laukelyje iš eilės įveskime „baldai“ ir „rašomasis“. Gausime įtikinamai panašų rezultatą. Šitai – požymis, kad anglų ir lietuvių kalbose greičiausiai šnekame apie tą patį dalyką.
Minėtą pratimą atlikime ir su žodžių junginiais office folder – „raštinė, aplankas“ ir office file – „raštinė, byla“. Išvysime, kad „aplanko“ atveju ir anglų, ir lietuvių kalbomis rodomi daugiau arba mažiau panašūs atvaizdai, o „bylos“ atveju reginys gerokai skiriasi: anglų kalba matysime tuos pačius kanceliarinius atvaizdus, o štai lietuvių – jau daugiau paveikslėlių bus iš srities, kurią globoja Temidė. Atrodytų, kad tarp anglų ir lietuvių kalbų išryškėjo reikšminis atotrūkis. Tokio atotrūkio išties esama, ir kaip kitaip, juk kalbos vis dėlto yra skirtingos! Palyginti su kitais dviem žodžiais, „bylos“ atveju tas atotrūkis yra ženkliausias, tačiau jo pobūdis, kaip netrukus argumentuosiu, yra paviršinis, o ne esminis. Galiausiai lietuvių „byla“, o anglų file nurodo tą patį dalyką – ir tokiu pačiu aukštu atitikimo laipsniu, kaip ir žodžiai desktop – „rašomasis“ bei folder – „aplankas“.
Ir nepamirškime, kad esmė – lyginti dramblius, o ne puodynes, rėčius ir noragus. Mūsiškis lietuviškas drambliukas, dailiai sudėtas iš rašomojo–aplanko–bylos, savo kalbiniu rišlumu ir darnumu niekuo nenusileidžia svečiam dručkiui, šauniai suręstam iš desktop–folder–file.
Apie dvikalbystę
Kitas, kiek aptakesnis būdas sugretinti dvi kalbines praktikas yra dvikalbystė. Šiuo atveju vienoje kalboje vartojamų žodžių reikšmės tikrinamos ne tiek per tiesioginę kalbinių atitikmenų vartoseną kitoje kalboje (literatūrinį vertimą), kiek apskritai gyvenant svetimame krašte ir stebint, kaip natūraliai čionykštė kalba atsispindinti mintinėje gimtosios kalbos sąrangoje. Slenkant laikui, vertiniai pasisiūlo tarytum patys, tiesiogiai jų neieškant (nėra poreikio, juk bendraujama svetima kalba), nes atitikmenys asmens mąstyme formuojasi daugiau neakivaizdžiu pasąmoniniu lygmeniu.
Greičiausiai nutiks štai kas: anglų ir lietuvių kalbas gerai mokantis raštingas žmogus, svečioje aplinkoje vartodamas file, ilgainiui pradės suprasti jį kaip „bylą“, nes taip tas žodis veikia anoje kalbinėje tikrovėje, sąveikaudamas su folder – aplanku ir desktop – rašomuoju. Ten jis išmoks regėti dramblį, kurį matyti gimtojoje kalboje jam tyčiomis ar netyčiomis trukdoma.
Apie junglumą
Kalbos junglumu (valentingumu) kalboje nusakomas papildomas žodžių derėjimo tarpusavyje lygmuo. Arkliui išleidus garsą, sakome „žvengia“, garsą išleidus šuniui – sakome „loja“, o išgirdę bažnyčios varpą, tariame „skamba“ arba „gaudžia“. Perduodami žinią, ją „pranešame“, o perduodamą siuntą, „įteikiame“.
Nugirdę lietuviškai pramokusį užsienietį pasakojant apie „lojantį“ arklį, „gaudžiantį“ šunį, arba „žvengiantį“ varpą, iš pradžių, matyt, smagiai nusikvatotume, o tada pultume nuolankiai taisyti. Žodžiai yra sąryšingi, vienas kito tarytum šaukiasi, vienas kitam tinka arba ne, vienas kitą prisileidžia arba atstumia.
Paklauskime, su kokiais lietuvių kalbos veiksmažodžiais jungiasi svetimybė „failas“? Su jokiais! Turime tiek pat pagrindo minėtą svetimybę palydėti ir veiksmažodžiais „atidaryti – uždaryti“, ir „atvožti – užvožti“, ir „atkelti – užkelti“, ir „atlenkti – užlenkti“, ir „atkimšti – užkimšti“, ir „atšauti – užšauti“, ir taip toliau. Viskas „tinka“, nes netinka niekas.
Jeigu vis dėlto išsisukinėsime, mėginsime „failą“ labiau šlieti prie vieno kurio nors veiksmažodinio numylėtinio (pavyzdžiui, „atidaryti“ ir „uždaryti“), tapsime lengvu kritikos kąsniu tiems, kurie klastingai mūsų pasiteiraus, o kodėl? Ir tada suksime mėšlungiško mąstymo vijas, spirgančioje smegeninėje fantasmagoriškai blaškysimės tarp kompiuterinių atvaizdų, piktogramų, anglų kalbos nuotrupų tol, kol pasieksime kažką panašaus į „bylą“, „dokumentą“ arba „aplanką“, miglotai įsivaizduodami arba daiktą su puslapiais, kurį galime „versti – vartyti“, arba daiktą iš dviejų sulenktų viršelių, kurį galime „verti – varstyti“.
Palyginkime rašomąjį–aplanką–bylą. Vienas lengvumas! Bylas verčiame, aplankus veriame, prie rašomojo sėdame, dirbame, leidžiame laisvalaikį. Bylas į aplankus dedame, kišame, arba iš jų imame, traukiame. Bylas ir aplankus ant rašomojo dedame, krauname, kartais nerūpestingai numetame. Čia tik keli paprasti pavyzdėliai, rodantys, kaip lengva daiktavardinę trejybę rašomasis–aplankas–byla jungti ne tik su jos dėmenims atskirai tinkančiais veiksmažodžiais, bet ir derinti tarpusavyje.
Apie raštingumą
Laikotarpiu, kai kompiuterių dar nebuvo, sudėtingiausią raštinių praktikų mechanizmą Lietuvoje plėtojo teismai – duomenys čia buvo ir yra tvarkomi būtent raštu. Teismuose sprendžiami valstybės piliečių ginčai ir vykdomas valstybės įstatymais apibrėžtas teisingumas. Visai nenuostabu, kad didelė teisminio proceso dalis vyksta kanceliarinėje aplinkoje – skaitomi, nagrinėjami raštu išdėstyti duomenys, kuriais remiantis daromos išvados, o galutinė jų pateikimo forma – irgi raštas. Vadinasi, čia daug rašoma, daug skaitoma, dažnai sėdima prie rašomojo, vartoma daugybė bylų, o patys teisėjai valstybės sąrangoje pagal specialybę yra vieni raštingiausių.
Ar dėl to teismai galėtų savintis žodį „byla“? Žinoma, ne! Juk jie negalėtų savintis popieriaus, tušinukų, sąvaržėlių, segtuvų ir kitų kanceliarinio darbo priemonių. O jeigu populiarioji žiniasklaida dar gebėtų teisminį procesą tinkamai skirti nuo bylos, neplakdama jų daiktan, būtų išvis puiku.
Prisiminkime, angliškai kalbančiuose kraštuose teisminis procesas vadinamas case. Ir tas case tuose kraštuose yra filed up. Tai – dar vienas įrodymas, kad file ir „byla“ yra šaunūs kalbiniai atitikmenys, vartojami visur, kur tenkinami bendrieji raštinės poreikiai – nesvarbu, teisme, įstatymų leidyboje, versle ar namuose, pramogaujant.
Vadinasi, žodis „byla“ Lietuvos teismuose iš esmės pasitelkiamas tuo pačiu semantiniu pagrindu, kaip ir turto apskaitoje (nekilnojamo turto kadastro duomenų byla); statybose (darbų baigimo byla); žemėtvarkoje (techninės apskaitos byla); verslo įmonėje (darbuotojo asmens byla) ir taip toliau. Visur, kur duomenys tvarkomi kanceliariniais raštvedybos principais, Lietuvoje vartojome, vartojame ir vartosime rašomąjį–aplankus–bylas. Teismų praktika, kiek ji remiasi raštinės priemonėmis, įskaitant bylas, šią taisyklę patvirtina, o ne paneigia.
Apie jos didenybę
Gyvename painiais ir sudėtingais laikais. Į lietuvišką buitį plūste plūsta nelietuviškos kilmės prekės, žinios, įrenginiai, technologijos, išrastos ir pagamintos svetur, o apibūdintos angliškai, nes būtent šiai kalbai nūdienos pasaulyje priklauso kalbinė bei ikonografinė hegemonija. Kultūrinis ir reikšminis anglų kalbos skverbimasis į lietuvišką terpę yra neišvengiamas, ateityje jis tik ūmės. Ką daryti?
Vienas kelias, o galiausiai aklagatvis – anglų kalbos nesuprasti, o nesupratus, lietuviškai nebeįsisavinti ja išreiškiamų semantinių sąrangų. Šiuo keliu eidami, tokios lietuvių kalbos, kokią šiandien dar turime, ilgainiui turbūt neteksime, šnekėsime lietuviškuoju anglų kalbos dialektu. Kitas, daug viltingesnis kelias – anglų kalbą suprasti, o supratus, ja išreiškiamas semantines sąrangas įsisavinti lietuviškai. Ar lietuvių kalba tą įstengtų? Ne tik įstengtų, bet daugeliu požiūrių mūsų pernelyg kuklius lūkesčius dar ir pranoktų.
Tas apgailėtinas kalbinio nevisavertiškumo jausmas, su kuriuo Lietuvoje, deja, nuolat susiduriame, nulemtas ilgus metus trunkančio vienakrypčio informacijos srauto, mintims ir žodžiams srūvant iš anglų kalbos į lietuvių, bet ne atvirkščiai. Šitaip lietuvių kalba kaskart atsiduria silpnesniojo padėtyje, nes būtent jai tenka vargti, taikantis prie anglų kalbos sąrangų. Ar kada bandėte elgtis atvirkščiai, rimtesnį lietuvišką veikalą išversti į anglų kalbą? Ar girdėjote, kaip karališkoji jos didenybė stena, puškuoja, dejuoja, o dažnai ir visiškai palūžta? Bandžiau ne kartą, aimanų prisiklausiau iki soties – tiesą sakant, reta kuri kalba atlaidumo išmokys taip gerai, kaip anglų, mat čia reikia būti atlaidžiam kaip vaikui. Ne taip, kaip kalbant lietuvių kalba, kuri puldinėjama tiek savų, tiek svetimų. Ir ką? Ji gyva, stipri, tiksli.
Apie kerus
Kartą sapnavau paiką sapną: išsproginęs akis, vaikėziškai ginčijausi apie kompiuterius su vienu solidžiu aštrialiežuviu.
Sakau jam: – O kodėl kompiuteris? Kodėl ne duomas? Galėtume sakyti ne kompiuterinė, o duominė technologija, ne kompiuterizuoti, o duominti?
Tas tik šypt: |
– Neprigis...
Tada aš jam:
– Ir tau neprigys!
Tas nustebęs:
– Kas?
Aš jam:
– Neprigis ir tiek.
Tas beveik išsigandęs:
– Pažiūrėsiu, ką galiu padaryti...
