2014 m. kovą, tebeverdant įvykiams Kryme, savo rūpestį išreiškė ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. Jis paskelbė, jog Rusija yra pasirengusi ginti savo tautiečius visur – ir namuose, ir užsienyje. Pareiškimas nebuvo skirtas vien Ukrainai – taikinyje buvo visa Rytų Europa (taigi, ir Baltijos šalys).
Rūpintis savo tautiečiais užsienyje (atsižvelgiant į priemones) yra gražu – būtina išsaugoti ir puoselėti etninių mažumų kultūrą ir įvairovę. Tačiau „kas stebi stebėtojus“? Arba konkrečiau, kokia tautinių mažumų padėtis pačioje Rusijoje?
Atsakant į minėtą klausimą verta atkreipti dėmesį į diskurso pasikeitimą, užfiksuotą kovą sakytoje V.Putino kalboje apie Krymą. Nuo anksčiau vartojamos išraiškos „Rusijos“ (rus. российский) pradėtas naudoti aiškų etninį pagrindą turintis priedėlis „rusiškas“ (rus. русский). Reikšmingas kalbinis manevras tik patvirtino spekuliacijas apie V.Putino Rusijos perėjimą prie etninio nacionalizmo, kurio užuomazgas analitikai randa jau 2012 m. ar net ankstesniuose pareiškimuose apie etninės rusiškosios kultūros pranašumą ir tautos vienybę.
Galima drąsiai teigti, jog pareiškimai apie etninę rusų kultūrą nėra tušti bei turi rimtų implikaciją daugiatautei šaliai. Juk Rusija pati nėra, ir veikiausiai niekada nebuvo etniškai “gryna” šalis.
Galima drąsiai teigti, jog pareiškimai apie etninę rusų kultūrą nėra tušti bei turi rimtų implikaciją daugiatautei šaliai. Juk Rusija pati nėra, ir veikiausiai niekada nebuvo etniškai “gryna” šalis.
Įvairių šaltinių duomenimis, skiriama nuo 180 iki 200 skirtingų etninių grupių, gyvenančių Rusijoje ir sudarančių apie penktadalį visos šalies gyventojų.
Valstybės atstovai iki šiol teigia, kad tautinė įvairovė yra viena iš didžiausių Rusijos stiprybių. Įvairovė, be jokios abejonės, reikalauja atitinkamos valstybinės politikos skirtingų kultūrų sugyvenimui. Visgi šiandien etniniai santykiai Rusijoje tebėra viena didesnių sociopolitinių problemų.
Apskritai, auganti etninė diskriminacija bei radikalūs nacionalistiniai judėjimai atskleidžia šiek tiek veidmainišką Rusijos išorinės „humanitarinės“ „Rusiškojo pasaulio“ politikos pobūdį, kuriantį įtampas ne tik šalyse su rusų diasporomis, tačiau ir tarp etninių grupių, gyvenančių Rusijoje.
Šiandien Rusijoje dažnai viešai akcentuojama pirmenybė etniškai rusų kultūrai manifestuojasi į kur kas radikalesnius reiškinius Rusijos visuomenėje. Nevyriausybinių organizacijų, veikiančių Rusijoje, duomenimis, etninė diskriminacija, rasizmas bei ksenofobija visoje Rusijoje tik plinta. Apklausos rodo, kad 2013 m. 70 proc. etninių rusų jautė nepasitikėjimą ir priešiškumą kitataučių atžvilgiu. „Levada“ centro duomenimis, apie pusė rusų pasisako už etninės „Rusijos rusams“ idėjos įgyvendinimą.
Rusiškasis etninis nacionalizmas neapsiriboja vien tik pažiūromis – priešiškumas kitų etninių grupių atžvilgiu Rusijoje įgauna ir artikuliuotų formų. Vienas pavyzdžių – 2013 m. „Mis Rusijos“ grožio konkursas ir po jo nuvilnijęs didžiulis visuomenės nepasitenkinimas, konkursą laimėjus totoriškų šaknų turinčiai Elmirai Abdrazakovai. Pagrindinė pasipiktinimo priežastis, reiškiama socialiniuose tinkluose,– Kazachstane gimusi laimėtoja, kuriai, pasak kritikų, labiau pritinka „Mis Čiurkistano“, o ne garbingas „Mis Rusijos“ titulas.
Aukščiau minėtas pasakojimas yra tik viena lengvesnių etninės įtampos formų, dažnai peraugančių į smurtą. Nuo 2009 m. užfiksuota daugiau nei 1500 nusikaltimų, nukreiptų prieš kitų etninių grupių atstovus. Šie nusikaltimai apima ir brutalius fizinius sumušimus, pagrobimus ir pasityčiojimus, kito etnoso atstovų Rusijos Federacijos pasų deginimą.
Verta pastebėti, jog išpuoliai dažnai yra sistemingai vykdomi entuziastingai nusiteikusių vietinių nacionalistinių judėjimų. Dar daugiau, šios grupės nebijo skelbti išpuolių vaizdo įrašus ir platesnės publikos peržiūroms internete. Dažnai vaizdo įrašuose dalyvauja ir šių judėjimų lyderiai.
„Užmušk kaukaziečius“ ir panašūs užrašai Maskvoje taip pat jau yra tapę savaime suprantami. Tai tyliai, tačiau niūriai byloja apie Rusijos visuomenės požiūrį į etninių mažumų situaciją.
Vienas iš daugelio pavyzdžių – didelio atgarsio susilaukęs Belgorodo nacionalistų grupės EDGE nufilmuotas pasityčiojimas iš juodaodžio Pietų Afrikos studento. Imigrantai iš aplinkinių Centrinės Azijos ir kitų šalių ar (ypač) Šiaurės Kaukazo taip pat sulaukia panašių išpuolių, kartais primenančių pogromus. „Užmušk kaukaziečius“ ir panašūs užrašai Maskvoje taip pat jau yra tapę savaime suprantami. Tai tyliai, tačiau niūriai byloja apie Rusijos visuomenės požiūrį į etninių mažumų situaciją.
Iki Krymo aneksijos Kremlius, nors ir netiesiogiai prisidėjęs prie tokių nacionalistinių grupių kaip „Naši“ ar „Molodaja gvardija“ įkūrimo, stengėsi viešai smerkti rasistinius išpuolius. 2013 m. nacionalistinė „Autonominė kovinė teroristų organizacijos“ (ACTO) grupė Maskvos teismo sprendimu buvo įtraukta į teroristinių grupių sąrašą. Tai jokiu būdu nereiškė Kremliaus politikos pasikeitimo (grupė nebuvo įtraukta į FSB sąrašą), tačiau viešojoje erdvėje bent bandyta palaikyti tokį įvaizdį.
Šiandieninių įvykių kontekste tokia retorinė pozicija turi daug šansų kisti, o jau kunkuliuojančios etninės įtampos tarp vietinių rusų ir tautinių mažumų gali tik aštrėti. Šių metų liepą pats V.Putinas, surengęs Prezidentinės etninių santykių tarybos posėdį, pareiškė, kad įvairovė yra Rusijos stiprybė, todėl būtina ir toliau vykdyti nuoseklią ir patikimą tautybių politiką Rusijoje. Žinoma, dar kartą buvo apkaltintos išorės jėgos, per vietinius ekstremistus kuriančios etninius konfliktus Rusijos teritorijoje.
Pasiūlytas etninės problemos sprendimas paprastas ir efektyvus – tęsti „Rusiškojo pasaulio“, t.y. rusiškos kultūros plėtros bei unifikacijos politiką šalies viduje, tik griežtesne rusifikacijos forma. Tokia strategija buvo aiškiai išreikšta minėto tarybos susitikimo metu, kuomet Rusijos kultūros ministras Vladimiras Medinskis pareiškė, jog būtina aktyviau tvirtinti rusų kalbos pirmenybę vietinėse Rusijos federacijos respublikose.
Valstybės Dūmos tautinių reikalų komiteto pirmininkas Gadžimetas Safaralievas nuėjo dar toliau teigdamas, jog kalbinis vienijimas visos valstybės mastu buvo labai stiprus tapatybės kūrimo aspektas prieš daugiau nei 20 metų žlugusioje Sovietų Sąjungoje, todėl vertintinas kaip geros praktikos pavyzdys.
Žinoma, G.Sarafalievas nepaminėjo įvairių etninių neramumų, kilusių dėl jo liaupsintos politikos. Tokios respublikos kaip Tatarstanas ir Šiaurės Osetija į tai atkreipė dėmesį. Pastarųjų atstovai kritikavo dar birželį tarybos pateiktą įstatymo siūlymą leisti tėvams pasirinkti jų gimtąją kalbą mokyklose.
Jų teigimu, faktas, jog federaliniu lygmeniu egzaminai vyksta tik rusų kalba, tik padidintų gyventojų, besirenkančių rusų kalbą, skaičių. Priežastis paprasta – noras sumažinti mokslo ir studijų krūvius mokiniams. V.Putino „vieningos tautos“ idėja čia sutrukdo kurti efektyvias viešąsias erdves, kuriose lokalizuotos tautinės mažumos galėtų gyvuoti savoje kultūroje. Tai atskleidžia ir savitą „Rusiškojo pasaulio“ ideologų skelbiamą „įvairovės kaip stiprybės“ Rusijoje idėją. Ji tampa paremta vietinių kultūrų rusifikavimu.
„Rusiškojo pasaulio“ idėjos perkėlimas į valstybės vidų aštrina etninius konfliktus valstybiniu lygmeniu ir leidžia konstruoti vidinio priešo pačioje Rusijos federacijoje įvaizdį.
Dėl to Rusijos etninės mažumos patiria sunkumus ne tik dėl ekstremistinių išpuolių ar ksenofobinių kai kurių visuomenės dalių nuostatų.
„Rusiškojo pasaulio“ idėjos perkėlimas į valstybės vidų aštrina etninius konfliktus valstybiniu lygmeniu ir leidžia konstruoti vidinio priešo pačioje Rusijos federacijoje įvaizdį. „Priimk Rusiją, arba palik savo žemę“ – tokio įvairovės principo galimas pasekmes pajuto ne tik totoriai šviežiai aneksuotame Kryme, tačiau ir čerkesai Sočyje.
Prie karingų nuotaikų kurstymo prisideda ir žiniasklaida. Spalio mėnesio pabaigoje viename populiariausių Rusijos portalų lenta.ru buvo paskelbtas žurnalistinis tyrimas pavadinimu „Kam gera gyventi Rusijoje?“. Tyrimas iš pirmo žvilgsnio neišsiskyrė nei savo tematika, nei stiliumi, nei prieiga – juk piliečiams visuomet įdomu žinoti, kas jų šalyje geriausiai gyvena.
Visgi straipsnis pasižymi ir labai įdomia detale. Tyrimo herojai buvo skirstomi į turtingiausiųjų grupes pagal etniškumą, leidžiantį, straipsnio autorių nuomone, šį bei tą pasakyti apie etninių grupių bruožus. Sąraše, žinoma, didžiausią turto proporciją turi žydai – 0,11 proc. populiacijos tenka daugiau nei 122 mlrd. JAV dolerių (palyginimui – rusams, sudarantiems 80,9 proc. šalies gyventojų, tenka tik 165 mlrd. JAV dolerių). Kalbant apie kalnų žydus bei ukrainiečius daroma išvada, jog neproporcingai didelė dalis turto Rusijoje atitenka ne etniniams rusams, o kitų etninių grupių atstovams.
Straipsnis, žinoma, sukėlė nemažą pasipiktinimą tarp sąrašo herojų. Kritikuotas ne tik tyrimo neadekvatumas (neaiškūs stereotipiniai skirstymo kriterijai pagal pavardę, gymį ir t.t.), bet net ir rasistinis straipsnio pobūdis. Patys aršiausia Kremliaus oponentai tai įvardijo kaip dar vieną V. Putino bandymą rasti priešą šalies viduje, kurio pagalba galėtų konsoliduoti „tautos vienybę“, kurios gali pritrūkti didėjant karo Ukrainoje kaštams.
Žvilgsnis į vidines etnines įtampas Rusijoje leidžia pamatyti stipriai prieštaringą humanitarinės „Rusiškojo pasaulio“ ideologijos pusę. Kartu tai leidžia užduoti klausimą, ar kaltinimai rusų tautinių mažumų diskriminavimu Rusijos kaimynėms (o tarp jų – ir Baltijos šalims) apskritai yra pagrįsti ir leidžiantys duoti patarimus tautinių mažumų klausimais šalims, kuriose atviri išpuoliai etniniu pagrindu yra netoleruojami.
Aivaras Žukauskas yra Rytų Europos studijų centro analitikas
