Ar berniukas priekabiauja prie mergaitės? Ne. Ar mes, suaugusieji, savo žodžiais ir veiksmais pasakome, kad berniukams taip elgtis galima? O mergaitės turi priimti tokį elgesį? TAIP. Savo pritariamu juoku tokį elgesį netgi skatiname. Net jei mergaitei nepatinka – mes jai sakome – nieko tokio, jis taip tik tau dėmesį rodo. Pamažu ir vieni, ir kiti išmoksta šio žaidimo taisykles. O vėliau tos taisyklės virsta priekabiavimo kultūros pamatu, kur mergina neturi (nežino turinti) teisės į savo kūno autonomiją, o vaikinas nežino geresnių būdų, kaip reikšti savo jausmus. Merginai per chemijos pamokas po sijonu kiša ranką? Rodo simpatiją. Šokiuose, bare čiumpa už užpakalio? Simpatija. Prieš jos valią pabučiuoja?
Vis dėlto jeigu mergaitė berniukui mautų kelnes ir temptų už plaukų, mūsų reakcija būtų visai kitokia.
Labai svarbu kalbėtis ir apie priekabiavimą tarp pačių berniukų. Stumdymasis, kumščiavimasis dažnai „atleidžiamas“ komentaru – juk jie berniukai. Taip įtvirtinamas grubus bendravimas, legalizuojamos per pusę koridoriaus šaukiamos frazės dviem atsitiktinai kartu iš tualeto išėjusiems vaikinams: „Ar viens kitam palaikyt ėjot?“ Aršus bendravimas tarp berniukų/vaikinų nuolat tikrina, ar esi pakankamai „vyriškas“. Lygiai taip pat svarbu nepamiršti, kad ir vaikinai gali patirti merginų priekabiavimą. Susilaukti įkyraus, nenorimo dėmesio, klausytis komentarų ir t.t. Deja, mūsų mąstyme nepageidaujamas merginų dėmesys vaikinams atmetamas – kadangi vaikinai, neva, automatiškai nori merginų...
Mes, suaugusieji, dar ne visada atpažįstame seksualinį priekabiavimą. Pernai atliktos apklausos apie seksualinį priekabiavimą rezultatai rodo, kad 81 proc. galvoja, kad auka pati turi nubrėžti ribas, o 47 proc. galvoja, kad aukos mėgaujasi seksualiniu priekabiavimu.
Tyrimo rezultatai sufleruoja, kad greičiausiai dauguma mūsų mano, jog seksualinis priekabiavimas yra kažkokių kitų žmonių realybė, su kuria patys neturime nieko bendro. Dėl to su vaikais priekabiavimo problemos neaptariamos. Ir šie paliekami nesąmoningai priimti plačiai ir giliai paplitusias tokios kultūros taisykles: kur moterys tik malonumo objektai ir įrankiai vyrams, o patys vyrai – ultra (dažnai žalojančio) vyriškumo ir heteroseksualumo įgyvendintojai.
Tyrimo rezultatai sufleruoja, kad greičiausiai dauguma mūsų mano, jog seksualinis priekabiavimas yra kažkokių kitų žmonių realybė, su kuria patys neturime nieko bendro.
Kada mūsų mokyklos galės aktyviai ir efektyviai dirbti su gebėjimu atpažinti seksualinį priekabiavimą ir seksualinio priekabiavimo prevencija – nežinia. Vis dėlto, būdami tėvais, globėjais ar pavieniais mokytojais, galime ir patys šį tą nuveikti, norėdami auginti lytiškai raštingus jaunuolius. Tai reiškia ir jaunuolius, kurie geba seksualinį priekabiavimą atpažinti ir jam atsispirti.
Štai keletas patarimų, į ką kreipti dėmesį, kad pokalbis nesibaigtų vien moralu „elkis pagarbiai“, „elkis taip, kaip nori, kad su tavimi elgtųsi“.
Aiškiai apibrėžti seksualinio priekabiavimo reikšmę
Mergaitės ir berniukai turi gebėti nusakyti ir duoti pavyzdžių, kas yra seksualinis priekabiavimas. Tam, kad jie galėtų tai daryti – turime gebėti ir mes. Švilpavimas, vulgarūs kreipiniai, vadinimas „mažute“, „gražuole“, mirktelėjimas, aprangos, išvaizdos komentavimas, kūno komentavimas jau yra seksualinis priekabiavimas jei asmuo, į kurį tai nukreipta, šio dėmesio nenori. Tai kito asmens ribų peržengimas. Kitas apie savo ribas kartais mums pasako žodžiais, o kartais išduoda savo kūno kalba – svarbu mokytis matyti šalia esantį.
Pažįstant savo ribas, lengviau priimti ir kito ribas. Svarbu mokyti ne tik gerbti kito privatumą, bet ir mokyti vaikus nuo pat mažumės nubrėžti savo ribas: kai vaikams nesinori apsikabinti, bučiuoti tetų ir dėdžių ir pan. – vaikai turi žinoti, jog to daryti neprivalo. Šis, rodos, paprastas dalykas vaikystėje – neapsikabinti ir nebučiuoti, jei nemalonu ir nesinori – yra pirmas žingsnis į gebėjimą vyresniame amžiuje atpažinti savo poreikius ir į gebėjimą juos aiškiai iškomunikuoti.
Paprastas dalykas vaikystėje – neapsikabinti ir nebučiuoti, jei nemalonu ir nesinori – yra pirmas žingsnis į gebėjimą vyresniame amžiuje atpažinti savo poreikius ir į gebėjimą juos aiškiai iškomunikuoti.
Jau vaikai ir paaugliai turi žinoti, kad net jeigu komentarai, žvilgsniai, veiksmai yra pateikiami kaip juokas, pokštas (o taip dažnai būna) – tai vis tiek gali būti priekabiavimas. Pavyzdžiui, mano buvęs vadovas visada laidydavo replikas, kai aš valgydavau bananą. Ir vis sukdavosi iš padėties sakydamas, kad juokauja. Vieną kartą (nevykusiai) pajuokauti galima, tačiau nuolat kartoti, ypač kai nesulauki pritarimo...
Nenutylėti ir laikytis nuoseklumo
Yra daug šansų jog iš paauglių išgirsite seksistinių, kurią nors lytį, seksualumą žeminančių komentarų. „Boba“, „bobų pliurpalai/reikalai“, „visi vyrai kiaulės“, „pedikas“, „lesbė“, „ta tai stora“, „bekiaušis“, „mergos terbos bezdalai – vyrai mūrai ąžuolai“ – visos šios nusistovėjusios klišės žemina ir tuo pačiu, kartojamos nuolat, komunikuoja labai aiškų supratimą apie lytį ir seksualumą. Atrodo nekaltos, nei geros, nei blogos frazės, ar ne? Vis dėlto jos ne tik įtvirtina stereotipines nuostatas, tačiau ir kuria pasaulį, kuriame galima švaistytis įžeidžiančiais leptelėjimais. Mūsų pasyvumas praleidžiant pro ausis šias frazes rodo vaikams, jog toks elgesys yra tinkamas.
Klauskite, kuo seksistinis komentaras skiriasi nuo rasistinio ar komentaro, įžeidžiančio asmenis su negalia, skurstančius?
Su paaugliais yra gerai kalbėtis apie garbingą elgesį ir gebėjimą išdrįsti ką nors užstoti. Pavyzdžiui, bendraklasę, kuri vadinama (pravardžiuojama) paleistuve, kekše ar užstoti bendraklasį, iš kurio šaipomasi dėl „nevyriškos“ išvaizdos, elgesio. Gali atrodyti, kad paaugliai atmes kvietimą pasvarstyti, ar kokie nors komentarai yra garbingi, ar žeminantys. Tačiau tikimybė didesnė, jog šis tas liks ir pamažu formuosis supratimas, elgesio įpročiai.
Kita vertus, dar ankstyvoje vaikystėje pradėjus šiomis temomis diskutuoti (pavyzdžiui, reaguojant į frazę „boba už vairo“, „koks čia vyras, net varžto neprisuka“) – paauglystėje pokalbis eisis kur kas lengviau. Juk seniai žinome, kad moterys nevairuoja prasčiau, o vis tiek švaistomės fraze. O ar vyro vertė apibrėžiama tik per namų ūkvedžio darbus? Jeigu vyrui pasakoma – darai kaip boba, nebūk boba – kodėl palyginimas su moterimi yra įžeidimas? O moteriai, atvirkščiai, palyginimas su vyru – pagyrimas?
Mokyti būti kritiškais medijų ir kultūros vartotojais
Dainos žodžiai, epizodas filme, pranešimas žiniose apie seksualinį priekabiavimą, reklama – visa tai puiki žaliava kalbėtis su vaikais. Tyla vienareikšmiškai reiškia pritarimą kultūrinėms medijų normoms. Kalbėtis galima apie nepagrįstą lego dėlionių skirstymą lytimis, apie skirtingą moterų ir vyrų atrodymą (ypač, nuogumo prasme) muzikiniuose klipuose, apie moterų ir vyrų roles filmuose – kaip dažnai moterys būna vien mamomis, o vyrai vien karjeros rykliais? Ir t.t.
Galima tiesiog paklausti, kaip jūsų vaikas/vaikai supranta vieną ar kitą žinutę. Ar supranta ją kaip ką nors žeminančią, kodėl arba kodėl ne? Jeigu nepritariate nuomonei, paaiškinkite savo poziciją. Kalbėkitės apie tai, jog seksistinės, kurią nors lytį žeminančios žinutės yra tokios įprastos filmuose, dainose, televizijoje, jog yra tapusios kultūrine norma. Vieno karto, žinoma, nepakaks. Ir čia galioja ta pati taisyklė – kuo anksčiau pradėsite, tuo geriau.
Ką daryti, kai prie manęs priekabiauja arba mane žemina
Viena – mokyti savo vaiką stebėti ir atsispirti seksistiniam, žeminančiam elgesiui. Kita – mokyti savo vaiką, ką daryti, kai tampi to objektu. Jūsų vaikas kažkam gali būti „boba“, „kekšė“, „pedikas“, „bekiaušis“. Ką daryti, kai klišėmis švaistosi draugai, o ką, kai nepažįstami?
Dažnai priekabiavimo aukos tyli. Žinome trijų žingsnių taisyklę, kurią skiepijame nuo mažens: 1) paprašyk/liepk sustoti, 2) pasitrauk, 3) pasakyk patikimam suaugusiajam. Vis dėlto realybė nėra juoda ir balta. Ne visada esame tikri, kaip tam tikrą situaciją vertinti ar kaip iš jos ištrūkti.
Kasdienėse diskusijose kalbėkitės ir apie tai, ką vaikai darytų priekabiavimo situacijoje. Paskui paklauskite, o ką galvoja, kad reikėtų daryti? Tai reikšmingas skirtumas: ką darau, o ką reikia daryti. Reikiamam elgesiui ne visada pakanka drąsos. Ar jūsų vaikas jaustųsi patogiai atsikirsti priekabiautojui (-ai), paprašyti nebeliesti, ar pakaktų užtikrintumo pasakyti apie nemalonų elgesį mokytojui, kitam suagusiajam, draugui, tėvams?
Akvilė Giniotaitė yra lytiškumo ugdymo advokatavimo koordinatorė VšĮ „Įvairovės ir edukacijos namai“ ir VU edukologijos doktorantė