Jeigu jūsų pirmoji reakcija yra drausti ar blokuoti internetą, verčiau pasvarstykite darkart. Draudimas namie nereiškia, jog jūsų vaikas nepasiūlys draugams jų telefonuose pasidomėti pornografija ar, dar labiau tikėtina, kad jam nepasiūlys patys draugai pasidomėti. Draudimas yra labai laikina ir iš esmės situacijos nesprendžianti priemonė, nes vaikas taip iki galo ir nesužino, kas yra pornografija, kodėl ji jam/jai žalinga ir ką daryti, su ja susidūrus. Riboti medijų turinį, turėti taisyklių namie apie jų vartojimą yra, žinoma, svarbu ir reikalinga, tačiau tai tik vienas iš žingsnių. O pagrindinis žingsnis turėtų būti pokalbiai, atvirumas ir pasitikėjimas.
Jūsų antroji reakcija gali būti vidinis pasipriešinimas ir baimė, ar tokie pokalbiai nėra rizikingi: „Juk vaiko smalsumas tik iškils ir iš tiesų negali net žinoti, kaip jam pakenksi – jie labai jauni, tyri ir iš esmės nepasirengę.“ Baimė kalbėtis apie seksą (šiuo atveju – pornografiją) visiškai suprantama, ypač mūsų, asmenų, kurie užaugo temų apie intymumą vakuume. Tačiau tuo pačiu ši baimė nepagrįsta.
Tiesa tokia, kad jūsų vaiko smalsumas turi būti patenkintas. (Net jeigu vaikas atvirai neklausia apie šias temas, tai nereiškia, jog nesidomi. Kartu labai tikėtina, kad kažkas vietoj jūsų ar tuo metu kol jūs delsiate apie tas temas su juo/ja pasišnekės.) Jeigu jūs uždarote duris į atvirus pokalbius – duris atveria kiemas, mokyklos koridoriai ir... internetas. Tiesą sakant, pornografijos temų situacija, kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, suteikia unikalią galimybę suartėti su vaiku. Čia turite progą tapti „numeris vienas“ pašnekovu, įsitvirtinti kaip svarbiausias informacinis šaltinis, kuris vaikui bus ir patikimas, ir atviras, ir saugus. Galiausiai būtent dabar, kalbėdamiesi apie pornografiją, turite ir galimybę susieti jausmų, emocijų, įsipareigojimų, draugystės svarbą su santykiais tarp dviejų žmonių. Kitaip tariant, kalbėtis apie tai, ko pornografijoje nebūna.
Tiesą sakant, pornografijos temų situacija, kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, suteikia unikalią galimybę suartėti su vaiku. Čia turite progą tapti „numeris vienas“ pašnekovu, įsitvirtinti kaip svarbiausias informacinis šaltinis, kuris vaikui bus ir patikimas, ir atviras, ir saugus.
Galbūt tai neatrodo ypatingai aktualu ir reikšminga, kai vaikui 8-eri, 9-eri ar 10 metų, tačiau būtent dabar jūs projektuojate ryšį, kuris nusitęs į paauglystę. Tuomet su vaiku imti ir užmegzti atvirą pokalbį apie intymius gyvenimo aspektus, o juo labiau iš tikrųjų prisikasti iki jausmų ir draugystės svarbos santykiuose lygmens, bus dar sunkiau. Tikėtis, kad vaikas (jau paauglys) vietoj interneto ar draugų ateis pasitarti ir išgirsti būtent jūsų nuomonę apie neraminantį klausimą – greičiausiai truputį naivu.
Tad bijodami pašnekesių apie tabu temas netenkame galimybės įsitvirtinti kaip informacinis ir atvirų pokalbių šaltinis savo vaikui. Tuo pačiu ir toliau kuriame tabu ir stigmos kultūrą apie intymias temas, kurios augina vaikuose gėdą ir gėdijimąsi. Galiausiai – paliekame vaiką rizikoje. Pornografija sukelia didžiulį poveikį smegenims. Nuo jos tampama priklausomu (-a) lygiai taip ir dar stipriau nei nuo narkotikų. Ji formuoja stipriai iškreiptą santykių (ir emocinių, ir fiziologinių) vaizdą. Berniukai mokosi fakto, jog moterys tarsi daiktai priklauso jiems ir yra TIK malonumo objektas, netgi įrankis. O mergaitės mokosi, kad jų rolė yra TIK teikti malonumą vyrui ir būti įrankiu. Nebūti nepriklausoma. Neturėti teisės į savo malonumą. Su vyresnio amžiaus vaikais/jaunuoliais verta pasišnekėti ir apie šiuos aspektus, o jaunesnio amžiaus vaikams pakanka pasakyti, jog ji kenksminga smegenims, prie jos galima priprasti kaip prie tabako ir narkotikų, su vyresniais verta aptarti, kaip netinkamai/nerealistiškai demonstruojami vyrų ir moterų santykiai.
Vaikai, su kuriais tėvai nesišnekėjo apie pornografiją, vėliau, jau būdami kur kas sąmoningesni, labai dažnai teigia, kad kai pirmą kartą su ja susidūrė – jie net neįtarė, kad toks dalykas egzistuoja – jų niekas niekada apie tai neįspėjo. Kad gėdijimas ir smerkimas juos vertė tik dar daugiau žiūrėti. Kad tėvų vengimas kalbėtis apie šias temas juos paliko vienišus ir pažeidžiamus. Mes, suaugusieji, esame vis dar dažnai lytiškai neraštingi. Tačiau, mokydamiesi patys, galime padėti vaikams tapti raštingais. Čia ypatingai svarbu prisiminti faktą, jog vaikai turi teisę į saugumą. Jeigu mes nesikalbame apie šias temas su vaikais – neužtikriname jų saugumo teisės.
Sakysite, gerai gerai, pakanka jau, viskas čia aišku, bet mums vis tiek neaišku, KAIP pradėti šneką su vaiku. Kokiais žodžiais. Kokiomis aplinkybėmis. Kada. Dėl šios priežasties perklausiau aibės tinklalaidžių (podcast‘ų), perskaičiau galybę straipsnių ir galiausiai konsultavausi su keletu psichologų ir švietėjų. Visi šaltiniai dalijasi keliomis paprastomis tiesomis.
Diskusija apie pornografiją iš daugelio mūsų reikalauja šiek tiek drąsos. Netgi repeticijų. Konsultacijų su kitais. Tačiau pastangos yra vertos. (Dėl visų anksčiau išvardytų priežasčių.)
Nėra vieno pokalbio recepto. Dažniausiai tai ne pokalbio, o pokalbių, t.y. kalbėjimųsi, atviravimų, reikalas. Tai – procesas. Kurio metu ne tik vaikas, tačiau ir jūs mokotės, tobulėjate ir atrandate savo balsą.
Vaikai dažnai reaguoja „fuuuu“ ar nejaukiu susigūžimu. Turite tai priminti ir sau, tuo pačiu galite drąsiai pasakyti vaikui: „Tu gali jaustis nejaukiai, tau gali būti truputį gėda – tai labai įprastos emocijos, jausmai.“ Galite, jeigu taip yra, pripažinti, kad ir jūs jaučiatės nejaukiai ir paaiškinti, kad su jumis vaikystėje nebuvo šnekamasi tomis temomis, tad ir jums tai neįprasta.
Kuo jaunesni vaikai, tuo diskusija lengvesnė. Nes jiems dar negėda. Ir, būtina paminėti, nuoširdūs, atviri, saugūs pokalbiai nenusineša vaikų tyrumo, nesukelia rizikingo elgesio, o, atvirkščiai, jį mažina. Tokiu atveju vaikai supranta turintys pasirinkimą ir jie ima atskirti, kas yra rizikinga. Kaip ir su pokalbiais apie tabaką, alkoholį, narkotikus, saugų eismą, patyčias ir t.t.
Jūs neturite žinoti visų atsakymų. Jeigu sutrikote, pripažinkite, kad atsakymą turite sužinoti, apie jį pasidomėti. Ir būtinai grįžkite su atsakymu, dar tą patį vakarą ar kitą dieną.
Jeigu sutrikote, pripažinkite, kad atsakymą turite sužinoti, apie jį pasidomėti. Ir būtinai grįžkite su atsakymu, dar tą patį vakarą ar kitą dieną.
Pradėti pokalbį apie pornografiją, jeigu imatės prevencijos ar kalbatės apie jau įvykusį faktą, galima įvairiai:
Žinai, perskaičiau tokį straipsnį ir supratau, kad ir mums svarbu apie tai pasišnekėti...
Girdėjau, kad kažkas su tuo susidūrė ir norėčiau apsaugoti tave...
Tu mums labai rūpi ir norime, kad mes būtume pirmieji iš kurių apie tai sužinosi...
Prisimeni, kai tada kalbėjomės, pagalvojau, kad tąkart mano atsakymas nebuvo teisingas...
Būdų ir progų yra įvairių. Pamačius provokuojančiai erotišką reklamą mieste, televizijoje, intymią sceną filme ar tiesiog važiuojant mašina (kada yra laiko ir mažai dirgiklių) nusprendus pasikalbėti. Galima ir vakarieniaujant – parodant, jog tai tema, tinkama ir prie šeimos stalo. Griežtų taisyklių nėra, svarbu, kad būtų nuoširdu, nepamokslaujama, atvira ir saugu.
Na, o pačią pornografiją ir internetiniai šaltiniai, ir mano apklaustieji ekspertai vaikams apibūdina elementariai: „Nuotraukos ar video filmai su nuogais žmonėmis, moterimis ir vyrais. Juose dažnai labai daug dėmesio skiriama privačioms kūno vietoms, kurių įprastai niekam nerodome. Tokie vaizdai tau gali pasirodyti nemalonūs, nesmagūs, negražūs ar netgi šlykštūs ir keisti. Tokie vaizdai neskirti vaikams ir tėvams labai svarbu sužinoti, kad juos pamatėte. O jeigu kažkur pamatysi, tai būtinai nusisuk/atsisakyk žiūrėti/išjunk/pasitrauk iš tos vietos. Tokie vaizdai kenkia smegenims ir prie jų labai lengvai galima priprasti. Man gali drąsiai apie tai papasakoti arba tiesiog, pavyzdžiui, palikti raštelį ant mano pagalvės.“
Šia tema konsultavusi psichologė Palmira Repšytė-Scharf priduria, kad pokalbis apie pornografiją iš tiesų tėra viena iš svarbių pokalbių temų, kuriomis reikia pasišnekėti gyvenimo eigoje. Kaip ir narkotikai, meilės rūpesčiai ir t.t. Na, o pati pornografijos tema yra bendrai internetinio saugumo klausimas. Leidžiant vaikui naudotis internetu, mokome apie tai, kokia informacija dalintis negalima, kaip reaguoti į nepažįstamus asmenis, kurie nori bendrauti ir t.t.
Psichologė taip pat akcentuoja, kad tėvai, kurie domisi vaiko pasauliu, jo(s) laisvalaikiu, veikla internete, žaidimais su draugais, jo(s) mintimis, tėvai, kurie yra sukūrę su vaiku santykį nuo pat mažumės – jau yra atlikę pusę darbo. Kartu, jeigu lytiškumo temų pagrindas jau padėtas, kuomet nevengiama pavadinti lytinių organų, kuomet pakomentuojamas bučinys filme ir pan., tuomet temą apie pornografiją aptarti dar lengviau.
Jos teigimu, nereikėtų laukti, kol vaikas pats išdrįs aptarti „gėdingą“ temą su tėvais. Vaikui tai iššūkis, dažnai jie nujaučia, jog ši tema pažymėta tabu štampu. Pirmieji metai mokykloje jau yra tinkamas metas aptarti temai, nes tuomet išauga rizika.
Konsultavęs gydytojas psichoterapeutas Dainius Jakučionis minėjo, kad tėvai dažniausiai per ilgai atidėlioja pokalbį, laukia tinkamo vaiko brandos momento ir per tą laiką vaikai jau pamato pornografinių filmų ar nuotraukų: „Pirmiausia reikėtų patiems suprasti, kad tema nėra lengva ir kad bus sunku apie tai kalbėtis. Pradžioje galima paklausti, norint išsiaiškinti ar jau vaikas yra matęs ką nors. „Ar esi ką nors girdėjęs ar matęs apie nuogus žmones internete? Ką esi girdėjęs apie tokias nuotraukas ar filmus? Ar kas nors kalba apie tai mokykloje? Ar tau kas nors rodė ar pats esi matęs nuogų žmonių nuotraukų? Gal turi kokių nors klausimų apie tai, ką esi matęs?“ Pokalbis turėtų būti ramus ir be kaltinimo, vaikas nėra kaltas, kad pažiūrėjo ar pamatė.“ Gydytojas psichoterapeutas taip pat akcentavo ugdymą apie bendrą saugų elgesį internete: „Vaiką reikėtų išmokyti nespausti ant banerių ir kitų nuorodų, parodyti, kaip atskirti kur yra puslapio turinys, o kur yra reklama ar spam‘as. Jei kada kartu naršysite su vaiku ir pamatysite seksualizuotą turinį, tai bus puiki proga pakalbėti apie tai.“
Akvilė Giniotaitė yra VU doktorantė, VšĮ „Įvairovės ir edukacijos namai“ advokatavimo koordinatorė lytiškumo klausimais