Ten irgi buvo skirstymas į „mus“ ir „juos“. Tais laikais „mes“ – tai komunistai, statantys šviesų rytojų. „Jie“ buvo dvejopi. Pirmieji – užsienio priešai, kurie nieko kito ir nedarė, tik norėjo kompromituoti Sovietų sąjungą. Antrieji – vidaus priešai. Tai visokios, anot sovietų, atgyvenos: „buržuaziniai nacionalistai“, „bažnytiniai klierikai“. Kad suprastų jaunimas, išversiu į dabartinę kalbą. „Buržuaziniai nacionalistai“ – tai Lietuvos partizanai, disidentai, tie, kurie kovojo prieš sovietinį režimą, tie, prieš kuriuos šiandien nulenkiame galvą. „Bažnytiniai klerikalai“ – tai kunigai, vyskupai.
Sovietinė propaganda piešė labai aiškų vaizdą. Komunistų partija yra šviesi ateitis, o visi, kurie tam nepritaria, – tamsi praeitis. Šią klišę pasigavote ir Jūs, Remigijau Šimašiau. Tik save ir jus giriančius asmenis laikote šviesia ateitimi, o visus, kurie kritikuoja, vadinate „praeities šešėliais“. Štai kaip sovietine patetika nuspalvinate savo kreipinius: „Jūs, Vilniaus praeities šešėliai – patraukite rankas nuo sostinės. Jūsų laikas jau praėjo“. Jūsų vartojami epitetai artimi įvardintiems sovietmečiu išleistoje Jono Aničo knygelėje „Antiliaudiniu keliu“: „Tarp praeities atgyvenų tebegyvena religija“ (p. 169). O kova su priešais panašiai buvo apibūdinama ir TSKP XXIV suvažiavime: „Mes gyvename tokiomis sąlygomis, kai nesiliauja ideologinis karas, kurį prieš mūsų šalį, prieš socializmo pasaulį kariauja imperialistinė propaganda, naudodama rafinuočiausius metodus ir galingas priemones“.
Galbūt Jūs tokią bolševikinę retoriką pasirinkote todėl, kad Jūsų palaimintą seksualizuotą Vilniaus miesto reklamą sukritikavo Lietuvos bažnyčios atstovai. Gal pagalvojote, kad sovietmečiu bruktas propagandines klišes verta atgaivinti, nes turėsite pasiteisinimą, kodėl neįgyvendinti svarbūs Vilniui ir Lietuvai projektai.
Remigijau Šimašiau, neatgaivinkite blogiausių sovietinės propagandos tradicijų, nesinaudokite sovietinėmis klišėmis. Labai akivaizdžiai skirstydamas pasaulį į priešus ir draugus, supriešinate visuomenę, o to daryti neturėtumėte. Liberalui netinkama retorika.
Juk gyvename demokratiškoje ir liberalioje visuomenėje, kur kritika yra normalus dalykas. Klaidų daro visi dirbantys, tačiau garbinga jas pripažinti ir taisyti.
Jokie priešai Jūsų nepuola, nėra jokių „praeities šešėlių“. Dirbkime Vilniui ir jo žmonėms be komunistinių lozungų.
Aldona Šventickienė yra Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narė, Etikos komisijos pirmininkė, Lietuvos valstybinio lietuvių kalbos ir literatūros egzamino vertinimo komisijos pirmininkė.
